Prie topolių, žaliųjų topolių,
Girdėsis žingsniai tylūs, alsūs,
Ir gal tada nebus to sopulio,
Kurį širdy nešei kaip skalsą.
  
Ir meilės vardo neminėsi, 
Nors jį kartosi dieną,  naktį,
Akių tų, žvilgsnio to ilgėsies,
Bijosi meilės vėl netekti.
 
Ir būsi beržas, būsi vėjas
Prie tėviškės gimtos palaukės...
Graudumą semsimės rieškutėm
Ir rytmečio rasos sulauksim.
 
Tai kas, kad tokios ramios naktys,
Tai kas, kad žvaigždės tyliai krinta,
Kad meilė pasakoj gyvena,
Kada aušra širdy sušvinta.
 
Sugrįžt norėtum į gimtinę,
Į mėlynakį linų kraštą...
Beržynai nemunais ištvino,
Ošimas gaudžia skausmo raštą.
 
Jo būta tiek, kad nepasemtum,
Kai draskoma gėlos krūtinė,
Berželiai tavo – broliai mano –
Taurė sudužo paskutinė...