Neištiesiu rankos ir neliesiu
Vakaro voratinklių. Atrodo –
Jie nuaudė tokią minkštą vėsą,
Pakabino virš laukų ir sodų.

Kartais vakarus tuos pasaka vadinam,
Užsimiršę, kad visokių būna.
Norus tris išpildo aukso žvynai,
Burtų žodžiai uždeda karūną...

Rūkui gulant, vis žemiau nusvyra
Ir susmenga horizontan toliai.
Net ir šnabždant galim pertraukt tylą –
Vienas žodis – ir jinai prapuola...

Tą minutę – negalvojam nieko –
Apie sniegą – būsimą... Pernykštį…
Šviesą žvaigždės krintančios palieka,
Skirtą Dangui su Žeme surišti…