5. Stacijos aplink dienoraštį 

  Kurį laiką atrodė, kad Vincui Kudirkai,  atsinešusiam tėvužio smuiką, labiau pasidairyti po mano aplinką  nedaug rūpėjo, tačiau žodis po žodžio ir, prašau –  kiek nemažai visa ko  atsirado. Atrodė, kad gilesniuose pamąstymuose  jau žinau, kaip, kokiu būdu dramblys gali pralysti  pro adatos skylutę. Ir buvo akivaizdu, kad Vinco Kudirkos ir varnėno (Šnekučio) dvasinis bendravimas gerokai jautresnis negu sugebu patirti. Nors susišnekant pirštais rodytis nereikėjo, bet pavydu buvo jausti, kaip kontrastingai skiriasi jųdviejų dvasinis susikalbėjimas nuo mano dvasinės kalbos. Bet negi todėl, kad vienas miręs, kitas nušautas, o aš dar vis kelyje į tokią jų gyvasties  būtį? 
Viešpatie, kur tu? 
Girdžiu, suprantu, džiaugiuosi, pavydžiu, bet vis  dėlto neretai  pasinori, kad mieliau ir paprasčiau būtų, jog tokie girdėjimai – regėjimas ateitų ne per sielą, o per akis- ausis. 
  Abu  – ir Vincas Kudirka, ir varnėnas (Šnekutis) – tai žinojo, bet, matyt, jiems nebuvo reikalinga paisyti, kaip toks dalykas atrodo man. Pakako –  bent kol kas – kad juos suprantu ir neabejojo, kad tai mano paties reikalas pasistengti dvasios kalbą išmokti geriau, išplukdant iš jos bet kokius kliuvinius trukdančius jos supratimui, jos paskirčiai. Jiems  buvo svarbu, kad ši kalba būtų atvira, kad prieinama mokymuisi, kad kuo dažniau girdima. Kita  vertus, jųdviejų patirtis jau buvo tokia, kad abu žinojo, kad ši dvasinė, kitaip dar vadinama Visatos kalba, būtiniausiai vėliau – anksčiau bus išmokta, todėl net menkesni, labiau kasdieniai reikalai, dienos darbotvarkėse pirmumo teise buvo pakeliami aukščiau. Sieloje išgirdau, kaip varnėnas (Šnekutis): 
  – Oi gilus, oi ne pėsčias dziedulis. Ir paslaptingas  labiau negu galima įtarti. Štai ir tave, Vincai, priima kaip Vincą Kudirką taip, kad neįtarsi falšo, falsifikato, tačiau iš tikro neapleidžia jo abejonė: o gal tai ne tu, ne Vincas Kudirka, gal tai vis tas pats Šklėrių Bladukas, kuris savo išdaigomis paskamba  nemenkiau kaip Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpinė. Kitas parapijietis net iš bažnyčios šventoriaus smagiai rodo: velnias, o ne Bladukas. 
  Vincas Kudirka minutėlei sukluso: 
  – Kaip, kaip? Velnias, o ne Bladukas? Ar tai  reiškia, kad  Bladukas skamba toliau negu bažnyčia? 
– Išeitų, kad taip, – atsiliepė Šnekutis, – Ot, ir dzieduliui rūpi patirti, kažin, kai atrodytų vaizdelis, giliau krapštelėjus Vincą Kudirką. Kažin, ar iš jo neatsirastų Šklėrių Bladukas? 
  – Tikrai, Pranu, taip manai? – atsigręžė pakalbėti Kudirka, – O! Kaip viskas greitai keičiasi. Dabar leidžiu sau pamanyti, kad krapštelėjus Bladuką galima iš jo iššokdinti kipšą, krapštelėjus kipšą –  dar kažką ir taip iki tol, kol surasime Dievo ranka sustyguotus Adomo ir Ievos statybos brėžinius, o po jais ir jo parašą. Šaunu, Pranu... 
  Nesusivokiau, ką turėčiau V. Kudirkai pasakyti. Už mane atsiliepė Šnekutis. Atsiliepė taip, lyg ir dėl pasiginčijimo. 
  – Sakai, šaunu? Kažin, Vincai? Bent iš dziedulio pozicijos, kaip suprantu, toks „šaunumas“ vertas  nemenkų priekaištų. Na, pamąstykime dvasioje apie  tai, ką tik  išgirdę. Žmogus - Bladukas skamba stipriau kaip Kabelių parapijos bažnyčia. Nežinojau, kad pagal  brėžinius ir žmogaus statyba. Tačiau girdint apie tokią Dievo veiklą iš tavo  burnos, broli Vincai, abejonei vietos nelieka ir tai iš tikrųjų šaunu. Tačiau sukluskime: kai žmogus - Bladukas girdimas geriau negu Kabelių bažnyčia, kaip suprasti, kad jo gimtieji Šklėriai jau baigia išnykti. 
    – Tuomet dar šauniau. Ir Izraelis buvo išnykęs, – sausai, be emocijų varnėnui - (Šnekučiui) atsiliepė Vincas Kudirka, o man taip: – O kad  Bladukas ir varnėnas vienas kitam mokiniai ir vienas kitam mokytojai, tą ir aš liudiju, Pranu. Jie pirmieji išgirdo tave tarus: „o siela, atsiverk ir pirmyn bent 10 000 kartų greičiau už šviesą“. Ir lig šiol abu džiaugiasi, kad taip atradę tave labai tinkamą savo eksperimentams atlikti, sakyčiau, revoliucinei  pertvarkai atlikti. Neklausk, kokie jie. Kai dramblys sugeba pereiti pro adatos skylutę, tokie dalykai ir  Dievo žodyje nedingsta. 
  Pakėlė smuiko stryką kaip rodyklę į viršų, pats  sužiuro į ten.    
  – O dabar, ponai, muzika, dabar muzika, –  pasakė V. Kudirka ir kažkodėl paviešino savo nuomonę  apie mano tėvo smuiką. 
  – Jeigu manai, Pranu, kad smuikas ypatingas, tai – ne, tačiau, kad juo tavo tėvužis grojo, o kito smuiko jis niekuomet neturėjęs, tai toks smuikas vienintelis. Kaip ir tėvužis. Ateidamas  maniau, kad pasmuikuosiu kūrinėlį „Iš kur atėjusi. “ Duetu su varnėnu. Ar žinai, Pranu, kad šis  numirėlis puikiai švilpauja. Tikrai, kad tai irgi dievų duota  vertybė. Tačiau laikas greitas ir dabar, matydamas dienoraštį iš  išorės ir varnėną prie jo, suprantu, kad reikia daugiau pasistengti ir apvaikščioti dienoraštį stacijomis kaip bažnyčią. 
  Ar kur kas kada matė, girdėjo, žino tokį Vincą  Kudirką? Net ir parodyti į save neturiu teisės tardamas, kad taip, mačiau, ir man buvo nepaprasta būti, šioje laiko sekundėje, kai jaučiu išėjusį į ją ir tampu neįtikėtinu dalykų liudininku. Skaičiuojant  
surandu, kad anąkart buvome trise. Būtent: 
  1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje miręs Vincas Kudirka;    
1958 m. balandžio 16 d. Varėnos I vidurinės  mokyklos kieme nušautas varnėnas - (Šnekutis); 
Į devintą dešimtmetį įbridęs dziedulis Pranas  
  Tai tikra. O dėl ketvirto, dėl Alberto Vitarto, godžiai studijuojančio profesoriaus Jono Grigo raštus, dar vis dvejoju. Tikra tik, kad pastarajam guodėsi, jog girdi, „kad visa tai suprasčiau, turiu vienu metu būti dviejų būsenų: ir blaivus, ir girtas. “ 
Tikra, beje, ir tai, kad profesorius jam taip atsakęs: 
– Dažnai mes tokie ir būname – kokios yra mus sudarančios dalelės, tokie esame ir mes. Jeigu kvantinis susietumas sieja daleles, kodėl turėtų nesieti mūsų gyvų ir mirusių - kūno ir sielos? 
  Šiaip ar taip, o mūsų stacijos aplink dienoraštį  prasidėjo negausiai, nes 3 ar 4 ne tiek daugiau ar  mažiau. Tačiau taip pradžioje, o vėliau atsigręžus  atgal net  užmiršti, kad yra matematika. Dvasinė  erdvė sujudo, subangavo, ir mirusieji ir gyvieji susitelkė į stacijas aplink dienoraštį. Aš lig šiol ne  kažin kaip suvokiu, kaip kvantinis susietumas reiškiasi per materiją, bet per dvasią - tai labai  akivaizdu. Atrodė, kad visi (bent šio krašto) mirusieji, susisiejo su visais gyvaisiais ir, prašau – žiūrėkite, matykite, žinokite: buvome ir esame. Ne  mirtyje, o gyvybėje, gyvastyje. 
  O varnėnas - (Šnekutis) irgi švilpauja giesmę; 
  
... ir man atrodo – 
šitaip neturėtų būti,  
bet taip yra. 
Tai ne haliucinacijos, 
tai nebaigti montažai iš Savęsp, 
kurių praeitimi neužtušuosi.              

  Neiškenčiu neatsiliepęs ir aš. Giedu ir stebiuosi, kad taip sugebu. Ir  net  burnos  nepražiojęs. 

  Einu iš naujo į anuos laikus – 
įsišviečia, kaip artimiausioji diena 
ir užsimiršta, kad jie – buvę. 
Po pirkią vaikšto balana, 
užkeltas dalgis ant peties, 
išeina pjauti pievų, 
ir giesmei čia nereikia balių –  
vos tik nukritus prietemai, 
iš viso krašto balų, 
pragysta chorai dyvinai rimti... 

– Gerai dainuoji. Neblogiau, kaip Virgilijus Noreika, o gal  net geriau, –  net  nesuprantu, ar tiesą, ar komplimentą sako varnėnas - (Šnekutis). 
– Gerai dainuoju? Baik juokauti. Nebent tik sieloje. Ir tik sau. Ačiū, kad nereikia išsižioti. 
– Ne tik sau, ne tik. Aš irgi švilpauju neprasižiojęs. Negi manai, kad tik sau? 
  O tėvo smuikas iš po Vinco Kudirkos pasmakrės  taip pat nepavargsta. 

Vos išpakuoji atmintį, 
kai paregi, kai vėl žinai – 
ne tik žole, gimta šalie, žalia, žalia;  
Žalia namų langų stiklais, 
dangum, rasa, net  kryžiais pakelių – 
visi keliai, Dzūkija, grįžta į tave 
žalias šilais už laisvę pasimelsti. 

Nusišypsoti norisi iš to, 
į ką, kaip praeitį dar rodom. 
Ištirpo ji kaip mano Aš 
į bendrą krašto dalią, 
nereikia pastuksenti į duris ar klausti –  kas? 
Kas klibina, 
kas beldžiasi į jas...