4. Įsišventinimas į kitokią gyvasties būtį 

Atrodytų, rašyk  ir rašyk... Argi  sunku, kai toks  gausus jausmų ir vaizdinių pasaulis užplūdęs. Net sarmata padūmoti, kad galėtum  patingėti dėl užkritusios senatvės. Taigi pirmyn, Pranuci... 
  Ir štai atėjo laikas, kai taip taręs sau, pats ir atsakau: 
– Taip, taip, ir senatvė, Pranuci, užkrito, ir rašyti  vis  sunkiau, nors niekuomet šis reikalas tau nebuvo  lengvas. Tačiau tai ne sunkiausia. O dabar – ir ne svarbiausia. Kur kas sunkiau ne rašyti, o jau patašytą braukyti. Na žinoma, ne taip, kaip dalgiu pievą šienaujant, o pagarbiai  stabtelėjant  prie perskaityto žodžio, sakinio ir atsimenant, kaip atrodęs ankstesnis laikas ir Pranucis jame. Sakyk, kaip tokį save iškelti iš jo? 
  Iškelti? 
  Pasilikęs gyventi su varnėnu neiškart suvokiau, kad gyvenu su numirėliu. Tačiau ne, žodis „suvokiau“ čia netinka, nes jeigu ne pats varnėnas, vargiai ar kada būčiau tokią, atrodytų, akis  badančią tikrovę suvokęs. Dabar gi... 
  Nemenkai vargta, ieškant vietos, kur galėčiau apgyvendinti varnėną, kad neatitolčiau nuo jo, kad atsiradęs dvasinis susižinojimas neatbuktų, neatšiptų, kad išsilaikytų lyg jį laikyčiau saujoje, panešiodamas ir prie burnos, ir prie žodžio iš jos, ir prie kvėpavimo, ir prie krūtinėje dirbančios širdies. Atsitiko taip, kad nežinodamas, kodėl yra taip, kaip  yra, vis dėlto žinojau, kad vyksta savotiškas įsišventinimas į kitą ir kitokią dalią visatoje, į visumą kitokių supratimų, kuomet pamanai, kad tikriausiai ir beždžionei kažkada buvo kažkaip kažkieno pakuždėta, pasufleruota, kad ji išaugs, sunoks į žmogų. Ar galėjusi tuo patikėti? O ir dabar, matydama žmogų, ar atpažįsta, ar žino jį kaip savo  kūrinį? Žinoma, Čarlzas Darvinas ne Dievas – nebūtina juo tikėti, betgi nebūtina tikėti ir Dievu, kaip nebūtina tikėti, kad į mano gyvenimą atėjo paauglystės laikų nušautas varnėnas, atėjo šnekutis.  
  – Kaip? Kaip? Šnekutis? O! Betgi tai irgi dovana –džiugiai perkėliau vidujinį kalbėjimą į burną ir dar  labiau apsidžiaugiau, kad vėl save visuotinėje erdvėje išgirstu laimingą, o varnėnui skubėjau  pranešti, kad nuo šiol jį vadinsiu Šnekučio vardu. 
  – Tebūnie tai tavo vardas, varnėne. Atsimink.  Šnekutis esi. 
  – Tai kad ir atsiminti nereikia. Tavo bičiulis Jonas ilgą laiką vadinosi Šnekoriumi. Esą, taip rūpindamasis, kad nepasilikčiau užmirštas. 
– Va tau! Negi kalbi apie Joną iš Griškabūdžio? 
– Nekalbu, o atsimenu. Smagu, kad girdi. Taip, apie jį, Joną iš Griškabūdžio arba Joną Bartkų. Nelengva jam su tavimi, kad ir per atstumą  gyvenant, nors –  argi tai kliūtis  būti kartu?  
  – Va tau! Iš kur tokios žinios, špokai? 
  – Sakei, kad Šnekučiu vadinsi. 
  Spėju, kad tai buvo tas laikas, kai pasiėmęs iš  makulatūros nugeltusį ir aptrintą popieriaus lapą, paklojau jį ant stalo prie  dienoraščio ir užkėliau ant jo varnėną lavonėlį. Toks darbelis buvo padarytas  mašinaliai, neįsiminant, nepasirūpinant, kad gal  gerai taip ar ne gerai. Netgi nepaisant ar tuščias jis, popieriaus lapas, ar išrašytas. Mudviejų savaime atsiradusi bendrystė, abipusė pajauta irgi išliko, palikdama ir rankų saujose turėtą šilumą ir artumą įsiklausymui, kuomet klausa iš ausų persimeta į sielą, (gal į dvasią?) ir ausys atrodo labiau reikalingos nebent dėl išvaizdos. Žvilgt į varnėną  – gražuolis, bet ir jis be ausų. Nereikėjo žiotis  varnėnui, nereikėjo žiotis man, kad vienas kitą  girdėtume. 
  Tačiau ar tai nauja? Ar tik dabar sužinau, kad... 
  – Ėgi, Šnekuti, ką dar man manyti, ką dar iš tavęs išgirsti, kai tik dabar sužinau, kad judu ir su Jonu iš Griškabūdžio pažįstami. 
  – Su Jonu iš Užuraistės – taip pat.  
  ؘ– Va tau! Ir su Jonu? Su akademiku? O! Viešpaties  keliai nežinomi. Tačiau ne tik jo. Tavo, Šnekuti, irgi. Netgi po mirties. 
  – Esu tau. Dzieduli, kalbėjęs apie  sumanymą įkelti  į  tuopą  ir nušauti. 
  – Mane įkelti. 
  – Taip, dzieduli, tave. Mane jau nušovei. Nepyk! Jaučiu, žinau, kad tau tai nepatinką, bet tai vardan  to, kad tau geriau sektųsi kosmoso kelionėse. Geresnio būdo arba tarkim projekto nesumasčiau, o  ir šis atsirado tik paviešinus Užuraistės Jono ir tavo, dzieduli, susirašinėjimus, – pakalbėjo Šnekutis, o tiek taręs, nutilo ir jau lyg  priekaištaudamas, – bet  tu lyg  užmiršęs juos. Ar tik dediesi taip, vaizduoji...  
  Neužsimerkianti varnėno akis buvo atidi kaip veidrodis, it fotoaparato objektyvas. Mačiau jame nufotografuotą save net nespragtelėjus užraktui. Priekaištai jo vėlgi „nebuvo nurašyti nuo lubų“, bet tokia mano elgsena gal ir todėl, kad jaučiau kaip  tolimas laikas vis spartesniais, greitesniais keliais atsidangina į esamą laiką, ir ką daryti. Dėl to visaip atsitinka: ir šypt,  ir ašara, kartais tokia, kad net pakūkčioti norisi, ir linksmas, nerūpestingas jaunatvės pasiautėjimas...  Argi viską suskaičiuosi?  Nors turbūt reikėtų. 
  Nepakildamas nuo kėdės, ištiesiau ranką ir  lengvai paglosčiau varnėną. Regėjosi, kad buvau susitelkęs pakalbėti daug ir šiltai, bet teištariau tik: 
  – Ačiū, Šnekuti, kad tu čia. Ir aš  suprantu, kodėl  mane į medį, į tuopą rengeisi įkelti. Suprantu netgi  ne iš savęs, bet per Joną iš Užuraistės. Tai jis man  ne šiaip sau po keliskart taręs, kad, Pranuci „ joks materialus kūnas ar dalelė negali skristi greičiau už šviesą mūsų visatoje. “ Sakau, Šnekuti, ne šiaip sau  taip taręs.  Žmogaus kelionėms po mūsų visatą  reikalingesni kur kas didesni greičiai. Kur juos  gauti, jeigu žinai, kad materija nepakelia už šviesą  didesnio  greičio. Beviltiška su ja terliotis ir manyti, kad ji galėtų mums parūpinti  tinkamus greičius  kelionėse po visatą. Beviltiška, Šnekuti 
  – Kai degė Paryžiaus katedra buvo manyta, kad ir  bitės jos sudegė. 
  –  Tu čia taip, varnėnai (atsiprašau), Šnekuti, ar dar kažkas? Gal netgi iš Paryžiaus? 
  Dar niekur nebuvo dingęs laikas, kai ne tik  nepamačiau, kaip Bladukas, nešinas nušautu varnėnu, atėjo pas mane, bet taip pat nepamačiau, kaip jis išėjo. Ir šit prisieina vėl liudyti, kad ir Vinco Kudirkos nepamačiau, kaip ir iš kur atkakęs. Atrodytų, reikėtų stebėtis, pykti, priekaištauti, kad toks žioplas. Tačiau – ne, dvasioje taip ramiai  pasitvarkyta, taip sustyguota, kad nei Vincui su  manimi, nei man su juo kažkodėl net pasisveikinti  nereikėjo. Ir bendrai jokių emocijų dvasia neįsigeidusi ir ramiai leidusi girdėti Vincą Kudirką lyg gyventume artimiausioje kaimynystėje,  pasimatydami keliskart per dieną. Be tvorų, be  skambučių, gal net be busto durų, be sienų. 
  – Kaipgi sekasi gyventi su numirėliu. Gerą vietą jam parinkai, Pranu, –  girdžiu klausia ir pagiria. 
  – Tą progą gal tautinę giesmę pagiedosim ar kaip? 
  – Kai valstybė dar perima, tautinę giesmę, Pranuci, giedoti per anksti, reikės dar palaukti, tačiau pagriežti tavo tėvo smuiku, – o! – ir  man bus miela. Bladukas sakė, kad pagročiau būtent juo. 
  – Gal penkių – šešių metų buvau, kaip paskutinį kartą  girdėjau tėvužį smuikuojantį. Apie tiek laiko praėję, kai ir jo smuiką paskutinį kartą mačiau. Kabojo ant sienos prie durų. 
  – Ak Pranu, Pranu, ir kada mes išmoksime būti tokias, kokie iš tiesų esame. Taip, taip, kabojo ant sienos prie durų, – kilstelėję tėvo smuiką pasakė Vincas  Kudirka, o atsigręžęs į dienoraštį su prie jo ant popieriaus lapo padėtu varnėnu vėl: – Girdžiu, tave, girdžiu, varnėnai. Mirtininku pavadinau, kad dziedulis tokį tave, mane, Bladuką geriau girdėtų, – O sugrįžęs kalbėti man vėl: – Tu ji girdi? 
– Taip. Puikiai. Kaip tave, kaip Bladuką.. 
– Tačiau reikia girdėti daugiau, reikia girdėti ir Užuraistės Joną, kad būtume  suprasti. 
– Taip, taip, girdžiu ir akademiką,  o išgirdęs  netgi  neretai atsimenu:  
  Gerbiamas Pranai, įdomu pamąstyti apie kūno ir sielos dualizmą, mus valdančius fizikos dėsnius. Vienas iš jų - energijos tvermės dėsnis sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, tik viena jos forma virsta kita. 
  Gyvas žmogus turi kinetinės, potencinės, šiluminės etc. energijų, miręs - jų neturi. Kur jos, jei jos neišnyksta? Pagalvokite. 
  – Darbų visuomet daugiau negu  muzikos, – atsiliepė Vincas Kudirka, – o ypač tų, kurie laukia. Ak, smagu, kad taip. Dėl jų ir muzikantai su savo muzika. Įteigti save esantį  gyvastyje ne taip paprasta. Tačiau teisus Bladukas. Kaip jis ten?  Mūsų darbymetis dar tik prasideda. Kad ir sušaudyti, kad ir po mirties, kad ir taip negražiai senatvės sunokinti. 
  – Patys kalti, kad tik prasideda, –- neiškentė  mintyse neatsiliepęs ir Šnekutis.