Esu. Sugrįžtu ar ateinu į anapus?
Pasigendu skausmo krūtinėje. Kuo jis baigėsi? Užmigau ar numiriau?
Tyla. Tokia tyla!
Myliu tylą.
Pasigirsta pirmas garsas – tarsi tuščiam kambary per sausas grindis bėgtų katė. Ne. Kitoks. Šūviai? Vaikystėj Šilalės gaisrinės pastate žiūrėti filmai apie karą?
Ne. Sąmonėj atsidalina laiko klodai – tada nebegali būti dabar.
Kas gali būti dabar, XXI a.?
Šūviai greičiausiai reiškia fejerverką. Kažkur toli, kitam Vilniaus pakrašty, kažkas švenčia reikšmingą įvykį – savo gimtadienį ir apie tai turi sužinoti jei ne visas pasaulis, tai bent visas Vilnius tikrai.
Greičiausiai tai rusų tautybės pilietis, nes pagal tai, kad pats juodumas vasaros nakties jau yra pusiaunaktis Maskvos laiku.
Teigia savo buvimą. Nesakau, kad šiaip – gyvenimo džiaugsmą. Teigia savo teisę būti, čia, Vilniuje. Teisėtą buvimą. Teigia savo svarbą, nes niekaip nesusitaiko su tuo, kad toks nebėra. Netgi nepageidaujamas čia. O ar buvo kada pageidaujamas?
Senas rusas. Tada, kai atėjo, jautėsi išvaduotoju, už jo pečių stovėjo didelė, galinga Rusija, šalis nugalėtoja.
Kaip dabar jaučiasi senas rusas? Jį apgavo, paliko. Ne, jam niekas negrasina, bet ir negerbia. Nemyli. O į tėvynę Rusiją oi kaip nesinori, į skurdą, savų „berniukų“ tironiją.
Tai ir pyškina fejerverkai gimtadienių naktim, po pusiaunakčio: aš esu!
Ką jaučiu šią naktį aš, sena lietuvė? Ką jaučia grįžę iš tremčių, lagerių? Čia pragyvenę tuos dešimtmečius? Maži, tyliai, be fejerverkų? Dėkingi, kad leido gyventi.
Mus bemaž buvo įtikinę, kad praėjęs karas buvo paskutinis, kad pamoka išmokta. Dabartinis pasaulis protingas.
Bet... Vasaros naktį, kažkur anam pakrašty Vilniaus, vidurnakty Maskvos laiku pokši šūviai ir man, senai lietuvei, vaidenasi filmai apie karą, vaikystėj matyti Šilalės gaisrinės pastate. Verkdavau – buvo gaila kareiviukų.
Ar šiandien anas rusas klausėsi žinių? LRT? Maskvos? Gal ukrainiečių žurnalistų debatų su paprastais rusais, kurių veidus dėl visa ko užmaskuoja?
Ką galvoji, klausydamas pranešimo, kad vėl trys galybės nepasidalina dangaus, ten, toli rytuose, iš kur šį rytą gal patekės, o kai kam gal ir nebepatekės saulė? Dangaus virš mažutės, negyvenamos salelės, po karo likusios nepasidalintos. Galingi šiuolaikiniai lėktuvai skraido, „priešai“ pyškina ir net kulkas suskaičiuoja.
Gąsdina. Bet juk bijoti nereikia? Juk nereikia? Juk pasaulis išmoko pamoką? Pasaulis protingas, XXI a.?
O jei jis išprotėjo? Jei ta liga užkrečiama?
Galingiausios valstybės valdovais renka bepročius. Ne jie užgrobia valdžią – juos išrenka žmonės? Žmonėms tokių reikia, nes pramogų per mažai. Pamėginkim, pažiūrėsim, kas bus.
Žmonėms nusibodo būti protingiems, jie pasiilgo beprotybės. Visi tai mato, supranta, bet, pakliuvę į savo susikurtos demokratijos spąstus, yra bejėgiai.
Šiandien dar viena didelė, galinga, turinti didelių ambicijų valstybė vieną tokį išsirinko. Kitas, jau kurį laiką valdantis, jau apšilęs kojas išprotėjusiame pasaulyje, atvirai pasako sava kalba tai, kas lietuviškai skambėtų: „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.“
Juk ne draugauti eina bepročiai į valdžią! Na, gal šiek tiek, kiek apsimoka.
Įdomu, gal praklausiau – ar tebėra lenta Vilniaus senamiesty, kurioje įamžintas vienos galingiausių pasaulio valstybių vadovo pažadas, kad jei kokios, mūsų priešai taps jų priešai. Galim būti ramūs.
Bet... Jų priešai jau tapo mūsų priešais. Beprotybės draugai?
Vakar ir  mes išsirinkom valdžią, tokią, kokia dabar reikalinga, pagal laiko dvasią. Viskas teisėtai, pagal konstituciją, jei straipsniai tinkami, o jei ne – apeidami. Jei kitaip neišeis – pakeisim.
Dabar dalinasi ministerijom. Įdomu, kodėl vienos jų tokios paklausios, o kitos ne? Pamąstykim proto likučiais.
Puikus dalykas ta demokratija – mąstyk, ką nori, kalbėk, ką nori, visi viską žino, bet ta pati demokratija neleidžia imtis priemonių. O gal, nors žino viską, bet nesupranta? Ar ne nuo čia prasideda beprotybė?
O gal tik man vaidenasi? Gal tik nesusivokiu, kuom baigėsi vakarykštis sunkus stenokardijos priepuolis – giliu, tausojančiu, galias atstatančiu miegu, iš kurio štai taip sunkiai bundu su siaubu galvodama, kaip reikės gyventi tokiame pasaulyje?
Gal esu jau anapus? Tik kas tas anapus – dangus ar pragaras?