Kai jėgos senka, ką bepasakysi?
Gyvenimas praeina, ir nenuostabu,
Kad neužmirš ir mano laikas sykį
Uždegti vėlei žvakę Viešpaties vardu.

Aš, savo paskirtį atlikt norėjęs,
Nebėgau nuo likimo ir nekeikiu jo.
Gražu, kai šaukia tėčiu ir seneliu,
Nors savimi sunkus kaip Anykščių akmuo.

Išrašė laikas parašą ir skaito,
Kad žemės žvaigždės – žaislas tik ir ne daugiau.
Nepaskubėdamas lėtai nuo šlaito
Pakalne leidžiuosi ir nieko neprašau.

Smagu, kuomet prie žingsnių gėlės žydi.
Užteks man žvakės, o gėlių – neskinkit...