3. Varnėnas, pasijautęs Ieva ir Adomu 

    (...) nelengva buvo suprasti, ką kalba Bladukas, rodydamas į mane kaip karalių, tačiau ką jis kalba apie kitus – kad ir save – suprasti dar sunkiau.  Ot, parodė į netoli ant stalo atverstą dienoraštį ir tarė: 
  – Atrodytų, kad ateiti pas tave ne sunku. Kelio lygiai tiek pat, kiek iki dienoraščio, bet matai... Kokia šiandien diena? Jau ir Bobų vasara  patekėjo. Visą Europą galima buvo apeiti, kol sukrutau ateiti pas tave. Ne šiaip žmonėse sakoma: arti bažnyčia – toli Dievas. 
  Nors netikėdamas, bet supratau, jog Bladukas tiesiausiu taikymu rodo, kad jis atėjęs iš dienoraščio. To paties, kurį turėjau ant stalo. Tačiau argi savo prote būdamas gali, žmogau, leisti tuo patikėti? Lengviau save įtikinti, kad nesupratęs, ką jis sako. Nors, matyt, ir vėliau ne šiaip sau suspėjęs tarti: „pamatyk, Pranuci, iš kur atėjau... “ 
  Kaip pamatyti ateinantį, jeigu jau atėjęs? Ir ne tik atėjęs. Štai kiek neįprasto, negirdėto atsitikę per nedidelį susitikimo laiką. Tačiau kalbant apie tą laiką ir vėlgi atkakliai nesinori patikėti, kad jis išėjęs, dingęs, atitrūkęs, neužsilikęs, užverstas kalendoriaus lapeliais. Kur kas protingiau pabandyti suprasti: jis ir išėjęs, ir pasilikęs. Man nesinori tą laiką suprasti vien tik kaip atsimintiną. Kunkuliuoja gi, ir dabar yra, pasirūpindamas rezervuoti sau būtį ir ateities apartamentuose. Išjausti gyvenimą dvasia yra labai ne taip, kaip išjausti jį žmogaus nervais, smegenimis. Nedingsta ir Bladuko atneštas varnėnas seniai seniai, labai seniai ryto saulės atokaitoje po šūvio iškritęs iš aukštos tuopos. O ir pats Bladukas turbūt irgi nežino, kad kaip iš poterių neretai į mane pakalba jau anksčiau sakytais žodžiais. Kai kurie net daug kartų atsikartoja taip, lyg ir pats Bladukas su jais sustojęs prieš mano akis. Jau kelintą kartą išgirstu ir suprantu, kad dar ne kartą girdėsiu, kaip jis: 
  – Jau ir Bobų vasara užklupo, bet užtat smagu taip, kad žodžių pritrūksta. Surask nors vieną sielą, karaliau, danguje ar žemėje, katra gebėtų taip  pasidžiaugti, kaip kad dabar Bladukas. Nesumeluodama. Nesuvaidindama. 
  Pasilikęs su varnėnu irgi niekaip negalėjau atsigauti, bandant sugrįžti į save kasdienį. Man irgi dingojosi, kad per Bladuko džiaugsmą esu paliestas karaliaus dalia. Tai lyg neturėjo būti staigmena, nes tokiai daliai rengtasi iš anksto ir rašant, ir skaitant, ir deklamuojat: 
– Taip, taip, ir deklamuojant, – atsiliepė varnėnas. (varnėnas?) – Kad ir taip, dzieduli, kad ir taip: 

Štai ji, Savęspi! 
Žodynas neužmiršęs  jos, 
Nors iš toli atėjus, iš toliau nei raidė 
Ji man  kaip didelė šalis. Valstybė 
Į kurią įkėlė Dievas ir lopšys. 

Meldžiu, Savęspi, 
Nepradinki toliuos praeities 
Lukštenkis ir savęs, jei molio neužtenka, 
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties, 
Kurį įkritusi į žmogų. 
  
  – Var...  var...  varnėnai, –  neiškart gebėjau  įvardinti paukštį, išgirdęs jo deklamavimą. – Iš kur tu? kas tu? Negi tai tu, varnėnai? Gyvas? – nenorėjau tikėti. Apkabinau abejomis rankų saujomis, prinešiau prie veido, arčiau prie akių. Paukštis buvo šiltas ir akys atmerktos, tačiau nušautas, buvo toks, kokį jį pirmą kartą po šūvio pakėliau iškritusį iš tuopos. 
  – Girdėk mane siela. Dvasia priimk, dvasia, – girdėjau paukščio paraginimą, kartu ir pats pamanydamas, kad gal tai, kas dabar vyksta, tai jau vyksta mano mirties valandoje. Ką gi, tebūnie. Šitaip suvokti užtvinusią neįprastą būtį, regisi, kad bus paprasčiau. Ir kuo puikiausiai girdžiu, kaip laimingai šaukia Bladukas. Ne kada, ne tada, o dabar, kai  Bladukas jau kažkur: 
  „Mūsų darbymetis dar tik prasideda. Kad ir sušaudyti, kad ir po mirties, kad ir taip negražiai senatvės sunokinti“ 
  Tačiau dabar ir aš aktyvesnis. Net jeigu pasirodytų, kas esu mirties valandoj, vis tiek iš jos tarčiau, kad tai man netrukdo atsiliepti siela į sielą. 
  – Žinoma, žinoma, Bladai, mūsų darbymetis dar tik prasideda, – darosi smagu pritarti tokiam regėjimui ir komentuoti: – Ir nors Viešpaties keliai nežinomi, betgi mūsų tokia daugybė sudaro kone visumą, per ją ir Viešpaties kelius pažinsime. Gal netgi ne kažin kiek dėl to reikia pastangų. Tik atsiminti. O gal ir tiek nereikia. Tik išgirsti, kai iš mirtinos tylos, kaip iš nušauto varnėno, tau kažkas (kad ir Julijus Slovackis) parūpina reikalingą žinojimą.    
  Išgirdau, kaip rankos saujoje krustelėjo varnėno lavonėlis. 
  – Nesupratau. 
  – Aš irgi,  varnėnai, nesuprantu. Tačiau ar tai  reiškia, kad nuo lubų nurašę kalbame tai, kas vyksta. Kaip susivokti, kad išaušusioje dienoje  daugiau praeitis negu dabarties? Bent jau man taip regisi, taip suprantu. Daugiau Bladuko negu, tarkim, Lietuvos  prezidento Gitano Nausėdos. Ir tavęs daugiau. Ar žinai, kas yra Gitanas Nausėda? 
  Varnėno kūnas dar krustelėjo saujoje, bet gerokai drąsiau, ryžtingiau. Tačiau kalbėsena jo labiau panaši į mąstymą dėl to nesikeitė. Gal tik klausimas buvo kilstelėtas.      
  – Apie Nausėdą kaip prezidentą dar anksti kalbėti. Ir smagiau būtų sužinoti: ar žinai, dzieduli, kodėl  pas tave užsilikau? Ne, nežinai. Todėl ir pakalbėsiu tau ne „nurašęs nuo lubų“. Čia aš kaip tremtinys, kaip Ieva su Adomu išvaryti ir rojaus. Bet klausyk, klausyk. Tai aš, dzieduli, norėdamas padėti, pasiūliau tave įkelti į tuopą ir nušauti... 
  Ausis užspengė, bet jos, ausys, nebuvo reikalingos. Ir sieloje girdėjimas lig dangaus, ir akyse šviesu lig tuopos. 
– Pakartok ką pasakiau. 
– Ne nauja. Akis už akį, dantis už dantį. Įpratę. 
– Tiū! – it žaibu švilptelėjo varnėnas. – Manai, kad dėl keršto tave į tuopą? Ne dėl keršto, dzieduli, o dėl tavo sumanymo pasidairyti po visatą, kad greitas, kad tūkstančius kartų greitesnis už šviesą. Kita vertus va toks, koks dabar esi, ir į dienoraštį netgi negali ateiti. Pasižiūrėtum kaip ten. Oho! Ne tik Paryžiaus katedra, bet ir visa Savęsp (Ašašai) valstybė! 
– Oho! Ne tik Paryžiaus katedra, bet ir visa Savęsp (Ašašai) valstybė – rezonansu atsiliepiau, nuoširdžiai panoręs, kad tokia estafetė neužtruktų kuo ilgiau, kad nesidrovėtum jos į savo pareigą  priimti kaip dievystės paraginimą netingėti dvasioje, neapkerpėti, neapaugti lašiniais...  

Jų jau (turbūt) daugiau negu reikėtų 
Jie jau (turbūt) net vėlesni 
negu kad paskutiniai 
(ne vienas iš ar po mirties atėję) 

Taip revizuoju užrašus 
proza ir mūza, 
ir būna, kad savęs neatpažįstu. 
Paklusęs nuojautoms, 
į baltą tuščią popierių, 
tylėdamas ilgai žiūriu. 
Nelyg išgirdęs iš tenai, 
kad  prasmingiau gal šitaip patylėti, 
negu kad žodyje išsikalbėčiau. 
Beje, visaip – kaip pasakose, 
kaip legendose, 
kaip praeity ir ateity, 
ir kur tik savo būtimi nuklysk – 
tuščios krūtinės nepalieka. 
Net akys užsimerkę 
išnešioja atvaizdus šviesius.  
Ten nesutemsta laikas 
ir vaizdai gyvais išlieka. 
Kaip visa tai galėčiau parašyti, 
Dzievuliau, netgi nežinau. 
Ir vis dėlto, ką sugebu paėmęs nešti, 
į baltą popierių nešu, 
tikėdamas, kad gal per jį 
ir po mirties nešiu į žmogų...