Ne šiandien ir ne vakar aptikau,
Kaip aš geidžiu savy tave užgydyt,
Išraut kaip dagį, nes tampi man priešu.
Labai nedaug suvytus lieka džiaugsmo galimybių,
Viena iš jų –
Kai nerimo nelieka,
Kur išėjai, kada ir koks tu grįši, kiek purvo teks man ašarom išplauti,
Kokiu būdu suterši mūsų ryšį
Ir kaip tu tyčiosies, many pamatęs auką.
Nors protas kužda, jog esi ligonis,
Bet ar kas budi šitaip – dieną, naktį?
Nes jausmas
Lyg ant sprando užsikoręs
Su velnio troškuliu bandai mane sulakti.
Ir tyli giminės,
Nes jiems bėda – nė motais,
Nes juk girtuoklis turi kaip rementą pačią –
Jai privalu namų kertes iškuopti,
O sieloj dergusiam išeinant tarti AČIŪ.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-07-22 21:32:36
Puikios eilės, bet Jūs ir pati tai žinote.
Kas nepatyria kančios, tam sunku įvertinti meilę.
"Kaip dažnai gyvenime klysdami mes prarandame tuos, kurie brangūs. Stengdamiesi patikti svetimiems, kartais bėgame nuo artimo. Išaukštiname tuos, kurie mūsų neverti, o pačius ištikimiausius išduodame. Tuos, kurie mus taip myli, įskaudiname, tačiau laukiame, kada mūsų atsiprašys." (Omaras Chajamas)
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2019-07-22 08:02:50
Oi oi, kiek kančios sutraukia kiekvienas žodis...
rementą > gal ramentą?..