Ne šiandien ir ne vakar aptikau, 
Kaip aš geidžiu savy tave užgydyt,
Išraut kaip dagį, nes tampi man priešu.
Labai nedaug suvytus lieka džiaugsmo galimybių,
Viena iš jų – 
Kai nerimo nelieka, 
Kur išėjai, kada ir koks tu grįši, kiek purvo teks man ašarom išplauti,
Kokiu būdu suterši mūsų ryšį
Ir kaip tu tyčiosies, many pamatęs auką.
Nors protas kužda, jog esi ligonis,
Bet ar kas budi šitaip – dieną, naktį?
Nes jausmas 
Lyg ant sprando užsikoręs
Su velnio troškuliu bandai mane sulakti.
Ir tyli giminės,
Nes jiems bėda – nė motais,
Nes juk girtuoklis turi kaip rementą pačią – 
Jai privalu namų kertes iškuopti,
O sieloj dergusiam išeinant tarti AČIŪ.