2. Su Bladuku. Plius varnėnas 

(...) Ne iš karto pamačiau, kaip atrodo varnėno lavonėlis, pamėtėtas į mano rankas. Kaip ilgai ar neilgai taip užtruko irgi nesiimu sakyti, matuodamas šį laiką laikrodžiais. Tačiau labai gerai regėjosi, kaip ten, tolimų prisiminimų paveikslėlyje, sutilpo mokyklos kiemas su išaugusia aukšta tuopa. Buvo apyankstis rytas, net gal vėlesnis, nes greitai turėjęs pasigirsti mokyklos skambutis, paliepdamas mokiniams ateiti į klases pirmai pamokai. Tačiau netikėtai jį aplenkė kita žinia: 
  –Kliudžiau, – pašaukė Jonas Biliūnas kaip „tikras medėjas“ išgirdęs kaip „striela suzvimbė ore“, ir pamatęs, „kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis“ 
  – Pataikiau, – atsiliepiau jam, – pataikiau, – nei kiek nesuabejojęs, kad šaunus medėjas išgirs mane neblogiau kaip aš jį. Kaip, kokias būdais? – nedaug galvojau, tačiau ir dabar, praėjus ilgiems dešimtmečiams, nemanau, kad tokius dalykus težino tik Dievas. Ot, kad ir Bladukas; ir jis man nepatrukdė pabūti su atgijusia atmintimi tokiu šauliu ir tiek laiko, kiek jo prireikia suprasti, kad taip atsiradusi savijauta persigeria nuo kojų padų iki viršugalvio, nuo kūno lig dvasios. Savęs išsipildymas būtame laike atsiverčia kaip mėnulis pilnatyje. 
  Apsigraibiau, apsižiūrėjau aplink save ir toliu nuo savęs, paieškodamas vietos kur galėčiau padėti pamesta į mano rankas varnėną. Geriausia būtų įkelti į tuopą. Į tą pačią aukštą tuopą, ant tos pačios jos šakos, kur buvo nutūpęs prieš šūvį. 
  – O jeigu į karaliaus karūną, a? – it išgirdęs mano rūpestį atsiliepė Bladukas ir palaukęs prikergė: – Galbūt netgi kartu su Jono Biliūno katuke, a? 
  Išgirdus jį taip, šį kartą man nepavyko pabendrauti kaip paprastai, paraginat liautis niekus taukšti. Laikiau rankose varnėną ir net nežvilgtelėjęs į jo pusę padūmojau, kad Bladuko plepalai vis dėlto tokie, kad neretai žiba, blizga, turi savo specifinį skonį. Pasiimti su savimi, jie irgi dykai neleidžia laiko; verčia prisiminti, murmėti panosėje, išgaunat kažkokius supratimus, paveikslus, nuotaikas. Tokios mano tylos Bladukas irgi nelaukė. Paspragsėjo pirštais, gal taip reikšdamas savo nekantrumą, tačiau labiau tikėtina, kad tyla jam buvo reikalingesnė kaip priedas žodžių įtaigai, kad jie būtų išgirsti ir suprasti be priemaišų. Ateiti pas mane su varnėno lavonėliu jam irgi nebuvo paprasta. 
  – Vis galvoji, kad dykai liežuvį laidau, kad tai iš dyko buvimo. O pamatyk, iš kur atėjau. Ne iš Šklėrių, Pranuci. Jau senokai, kaip ne iš Šklėrių. Ir ne iš jų kapinių. Reikalai tokie, kad ir mirusiems nėra laiko užsilikti ten. Juolab, kad ir ten kolchozas. Tačiau tegul tai pasilieka kitiems pakalbėjimams, o šįkart žinok ir mąstyk, kad ne šiaip rodau į tave kaip karalių. Nemoku suprasti, kodėl dėl to ūžauji, rėkauji, šauki... Kai tokiuose metuose ir be šautuvo, tavęs nebijau, bet laukiu, kad greičiau atsipeikėtume ir pasitvarkytume savyje, karaliau. 
  – Man lengviau suprasti, kad aš miręs, negu tai, ką tu kalbi. Gal aš patylėsiu. Kaip miręs. 
  – Patylėsi? Tai kad – ne, nepatylėsi, Pranuci. Ir ar reikia meluoti savimi viešumai, kai savyje jau nežinia nuo kada karaliumi vadiniesi. Ir aš iš ten, iš tavęsp tariu: „karaliau“. 
  – Atrodo, kad susikalbėjome taip, kaip dar niekuomet, – atsikvėpiau, – Net nepasapnavau, kad ir tokie dyvai gali atsitikti. Belieka laukti, kada varnėnas atgys. 
  – Vaizduokis, dzieduli, vaizduokis. Aš tau padėsiu. Varnėnas irgi. Tarkim, kad sutinki čia ne Šklėrių Bladuką ir nušautą varnėną, o Vincą Kudirką, atsinešusį tavo tėvo smuiką ir atėjusį pagiedoti tautinę giesmę. Supranti? Neužmiršk. Tavo tėvužis turėjo smuiką ir juo grojo. Turėtum atsiminti. 
  – Atsimenu, kad ir smuiką turėjo, ir grojo juo, betgi, Bladai... 
  – Taip taip ir aš žinau, jog tu nežinai, kur dingo tėvo smuikas. Ir vis dėlto vaizduokis, kad Vincas Kudirka ateina pas tave su tėvo smuiku. Nekvaila, a? Įdomu, a? Tačiau tai reikia ne tik vaizduotis, bet ir pajausti, kad tai tikra, jog kitokia muzika į tokią tikrovę neįsigautų. 
  – Čia tik Bladukas tikras. Net ir tuomet, jeigu Vincas Kudirka ir pasirodytų. Iš tikrųjų, nei jis atėjo, nei ateis. Tai tavo išmanas 
  – Išmanas? Tu - ką? Juokauji, karaliau? Tokiuose dalykuose išdaigų nebūna, – pakalbėjo Bladukas ir ėmėsi įtikinėti, kad trūks - plyš, kaip įmanoma greičiau man, Pranucui, būtinai reikia atsimint kurią nors kalbą, kokią bet kada pasakęs bet koks karalius ir ją karališkai pakalbėti. Ir kuo greičiau, bet nevėliau kaip iki vidurnakčio. 
  Klausantis jo net pats to nepastebėdamas, tiesiog savaime, instinktyviai glosčiau rankoje laikomo varnėno negyvą kūną, mintyse prašydamas visų šventųjų, kad greičiau atsivertų nežinia. Buvau pilnas pajautos, kad visa tai ne šiaip sau. 
  – Aš laukiu, karaliau, tavo žodžio. Girdi, karaliau? Sužinok koks jis ir tark. Šiandieną to reikia labiau negu reikia, – neatlyžo jis. 
  – Nagi įsidėmėk, špokai, kas per žmogus yra Šklėrių Bladukas. Jau peršoko save tokį, kurį neseniausia žinojau. Neabejotinai. Peršoko ir nusileido į dar klampesnę balą. Iš kur galiu žinoti, juolab – atsiminti, koks karalius kokius žodžius kalbėjo. Net ir mūsiškis, vienintelis, kurį turėjom. Jau savo kalbų neatsimenu. 
  – O gal pabandom, - tyliai tyliai į smegenis atslinko žinia, – Pašvilpauti man sunku, bet tyliai pakuždėti gal pavyks. 
  – Špokas? Varnėnas? – nežinojau ką girdžiu. 
  – Buvęs špokas. Buvęs varnėnas, – pakuždėjo iš saujos. 
  Tokio kuždesio žmogaus ausys negirdi, bet sieloje atsivėrė pats girdimiausias metas. Ten, matyt, irgi būna gerai, geriau, o prie aukščiausios padalos – geriausia, kuomet girdėjimui ausys nereikalingos. Jos nebent tik dėl išvaizdos. 
  – Nereikėjo man artintis prie žmogaus, matant kad jis su šautuvu. Betgi pavasaris, Miela, gražu. Ir varnėnui norėjosi švilpauti, padėti pavasariui būti gražesniu. Tūpiau į tuopą ir žiojausi giedoti. Pats kaltas, kad taip, nes žinojau, kad blogiausias metas žmoguje yra jo paikystė, kai jis ne tik paukščio, bet ir savęs ir nesaugo. 
  – O štai dabar atsitikę taip, varnėnai, kad tartum iš dangaus žinau ir liudiju, jog geriau tuščios, kurčios ausys, negu taip skaudžiai atsiverianti siela. Kažin, kas dar geriau žino tokį dalyką, negu aš. Jonas Biliūnas? 
  „Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi. 
  Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje. “ 
  – Tačiau Bladukas mūsų paprašė ne tai atsiminti ir karališkai pasakyti, o kad jam tai labai reikia, aš irgi neblogai žinau. 
  – Karališkai? Gal taip? – pabandžiau lyg save patį pašiepti: 

Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą 
Žiūrėk ant jo – ta ypata puiki 
Tai šliaužioja po žeme, tai nuo žemės 
Vėla prisikelia kaipo koksai 
Žaltys žvynais plieniniais prisidengęs: 
Tai būna nusidėjėliu, tai vėl 
Šventuoju. 

  – Ačiū, Pranuci. Šiandien tiek. Tai sunkiausias darbas, kurį kada nors padariau. Man regisi, kad tiek užtenka, kad galėčiau save pasveikinti su pergale. Ir tave, – atrodo to tik ir belaukęs, atsiliepė Bladukas. 
  – Aš vaidinu, Bladukai? Aš repeticijoje su nušautu varnėnu ant delno? 
  – Karalius tu, dzieduli. Savęsp (Ašašai) šalies karalius. Ir cituoji Mindaugą kaip Julijus Slovackis. O ne, ne, mūsų darbymetis dar tik prasideda. Kad ir sušaudyti, kad ir po mirties, kad ir taip negražiai senatvės sunokinti...