Paeiliavimai... 

Gali būti, jog kadaise 
žingsniai buvo tokie, kad - be kojų, 
darbas irgi toks, kad - be rankų. 

Suprantu, kaip ne taip, 
kaip reikėtų galvoju 
ir džiugu, kad dėl to nemirė niekas, 
net numirti nebando.  
Išsivaikšto nabašnikai (numirėliai) 
kas per žemę, per žemę, 
kas per ugnį,  per ugnį, 
o daug kas ir per vandenį gilų, 
net ir kaulais savęs nepalikę. 

Ko taip skuba? Ko taip tyliai? 
Pats mačiau, kaip atrodo išėję negrįžti, 
kaip perkūnijos siaučia, kaip trenkia per dangų 
ir nuščiūva, nutyla... 

Nemokėjau žinot kur ir kaip 
pragaras šitoks pranyksta, 
O dabar, žiū, moterys - vyrai, 
niekas nedingę, 
viskas išlikę, 
viskas kaip buvę yra. 
Ne žeme, ne ugnimi, 
ne vandeniu ar mirtimi užsikloję; 
užsikloję TYLA. 
Štai šita, kai be kojų einu, 
kai be rankų darau sunkų darbą 
būti atvaizdu Dievo – Žmogumi, 
būti  jam panašiu... 
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; 
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę 

Sakot, girdėta, net užmiršta jau. 
Tačiau kai be rankų, be kojų 
kai vietoje  kūno - 
imitacija jo - 
į Dievą labiau panašus, 
negu į žmones.

Netaukši žingsniai po kojų pėdom... 
Net prie kryžiaus štai tokio 
manęs jau taip pat neprikalti. 
Nuo pat ryto lig vakaro 
Dievo Žodį kas dieną skaitau, 
o ištarti už Tylą garsiau 
o įnešt į save (į Savęsp), 
neišmokstu. 

Dieve, kur tu, 
kai Katedros į pelenus byra, 
o dangus į dienoraštį varva?