Kai buvome kartu
 
Ramybės... Dar ir dar. Kuo daugiau ramybės, - linkėjau sau, pamatęs kaip mano kūnas taip šauniai spyrė į dienoraštį. – Ramybės, ramybės ir  dar ramybės, - bet ar tai dėl tokio spyrio? Iki tol grojusi muzika pritilo, kurį mirksnį net nutilo, tačiau greitai vėl sugrįžo būti savimi, kokią ją pagrotą paliko Vincas Kudirka. Tarytum ir laukiau, kad taip atsitiks, kad kitaip negali būti, nes per tokį jo pasireiškimą, per tokias kūno „išdaigas“ sprendžiau, kokie dalykai vyksta jo galvoje suvokus, kad taip ryžtingai siela atsisako sugrįžti atgal. Ramybė pirmiausia reikalinga, jog galėčiau pasakyti, kad ne toks velnias baisus, kaip jis piešiamas. Man reikėjo pasakyti svarbiausią priežastį, o judviem ramiai suvokti, kodėl tokia kūno ir sielos prieštara darosi neįveikiama, nesutaikoma. 
  - Nesutaikoma? Bene iš dangaus iškritęs? Nuo lopšio per septynis dešimtmečius kartu ir kartu, - kalbu pats sau už kūną, įtikėjęs, kad būtent taip jis ir pats kalbėtų. Ne, ne tuoj pat. Dabar jis įniršęs dėl, (kaip jis supranta), dėl sielos išdavystės. Kas atsitiko, kas, kad prireikė už jį tarti: lyg iš dangaus būčiau iškritęs...
- Bet, kūnai, tai tiesa, kad kaip iš dangaus iškritęs, -paskubu atsiliepti, - tačiau būk vyriškas ir nesuskysk išgirdęs, kad šis dangus tavęs neįsileidžia, o štai sielą... - ir girdžiu kaip nuaidi toli, toli, per visus septynis kartu buvimo dešimtmečius: o štai sielą? Nuaidi toliau už jų, septynių dešimtmečių, tačiau sužiuręs į kūną suabejojau: kažin, ar jis girdi?   
  Suprantu, kad neverta užsiiminėti tokiais pamanymais, nes žinau, kad girdi, tačiau taip tartum negirdėtų. Girdi taip, lyg nežinotų, kad joks materialus kūnas, jokia jo dalelė negali skristi  greičiau už šviesą. Paskutinį kartą šią žinią išgirdome būdami kartu, būdami, kaip įpratę sakyti, VIENAME. Ten, dienoraštyje, į kurį taip netikėti mikliai ir taikliai spyrė kūnas, šis dalykas užrašytas nepametus nė vienos raidės, nė vieno skyrybos ženklo, tačiau šį kartą  nesistengiau atsiminti tiksliau ir tai buvo gerai –pasiregėjo, kad atsiranda puiki proga ateiti į dienoraštį. Ateiti panašiai kaip tai padarė Bladukas, kaip iš jo atėjo ir atgal sugrįžo Vincas Kudirka. Kitais kartais dienoraštį visuomet reikėję imti į rankas, versti jo lapus ir ieškoti kur ką kada ten padėjęs. Įeiti į dienoraštį neleisdavo kūno ir sielos bendrystė, būtis VIENAME. Ir niekam nerūpėję suklusti, pasižymėti, kad tokia dalia sielai yra vergovės dalia. Bet tai tik mažytis tokios sielos dalios štrichas. Net ir žmogaus vardas, jo pavardė atrasti  kūnui pašaukti.  Arba, tarkim, kai ieškome Šklėrių sodžiaus įkūrėjo, ko ieškome? Ar ne jo kūno? 

Atėjo metas, kai kalbu
ko vakar dar neišgalėjęs -
kaip debesėliai danguose,
taip čia, žemiau akių,
išliko pasibūti smėlis.
Ir pamanau, kad kažkada
per šitą margą kraštą
senovės laikas kopomis praėjo...

Man gera būti su mintim
kad čia kažkur ir Jis,
ir Šklėrius spaudė smėlyje pėdas.
Tegu beraštis plunksnai ar pieštukui,
bet kaip padangėj vyturys
taip jis šilinių žemėje poetas.

Giedok, poete, 
numanau, kad supranti
kaip gera, kaip smagu
giliau kaip vandeny
panert rankas į žemę.
Iš užmerktų akių sukritę,
kiek daug pasaulių ten;
neužželia žole
akmenimis neužsispaudžia.

Nesidžiaugiu,
kad štai esu Europos vidury;
džiaugiuosi smėlio smiltele,
kuri ir ašaroje nepaskęsta;
išlaiko antspaudus
ir viltį žadina giesme
ir ji (giliau kaip vandeny)
su rankomis panirusi į žemę
 
- Viskas? - sukluso kūnas ir, nepalaukęs žinios, pats ją teikė, - Ne, ne viskas, bet gerai bent tiek, Pranuci, kad posmuose apsieita be sielos nuopelnų. Nemačiau jos ašarų, nemačiau jos rankų ir bendrai nežinau, kaip tokią ją galima būtų kad ir... kad ir nušauti. Nebent nusišaunant save. Ir nežinau, kas ją kada matė. Ir dabar nematau. Ir ne tik aš. Kai buvome kartu jausdavau, žinodavau, kad ji yra ir ne kvailė, beje, o kaip išmintinga arba tiksliau – slidi, sukta, kytra (gudri) ir godi vergvaldė.  Ne aš dvasią paėmiau į vergystę, o ji mane, taigi - kūną. Dėl ko taip? Tebūnie, Pranuci, tau  leista geriau žinoti. Tačiau suprantu, kad be kūno net šyptelėti negebėdavusi. Tuščias daiktas siela, tačiau kad tai ne daiktas pagalvoju ir aš...