Kaip keista pasiduoti stumiamai už realios veiklos
Ir kabarotis ant žiūrovų plausto,
Ne imti glėbiais, rieškutėmis, bet laukti duos – neduos
Bent kruopą, likusią iš katilo išplauto.
Karšinčių gildijoj gal būtų patogu,
Bet regzti minčiai ima trūkti žodžių
Ir atkaru glaustytis už ligų,
Kai žino veidrodžiai, kaip aš gražiai atrodžiau.
Kas ta pamėklė? Lyg matyta man,
Atrodo, prašosi ne vieno sluoksnio grimo.
Smulkmė kaip išmalda pavidalui kreivam,
Be meškerės kuris prie Laiko upės rymo.
Net mailius šaiposi. Graudu, tačiau tyliu –
Lai tie šaipokai tiesą susiranda patys.
Kaip keista jaust, jog būtyje gilu.
Gal kas ir perspėjo, tačiau gal tyliai sakė?
Paleidau princą. Vakar jį mačiau.
Kaimynė klausė, ko prie upės klūpau?
Ko bėgi, varliau? Atšokuok greičiau –
Stebuklo laukiu tau atkišus lūpas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-05-10 22:50:42
I tokią pasaką geriausia žiūrėti optimistiškai ir kuo mažiau galvoti apie ateitį ir mažiau analizuoti veidrodyje savo raukšlių tinklą, nes vistiek žuvims gaudyti netinkamas. Bus kaip bus.
Einu šiandien į parduotuvę ir atkreipiau dėmesį į praeivius, kad jie į mane vis žvilgčioja. Kadangi man buvo negerai, tai supratau, kad jie sprendžia dilemą, ar aš išsitiesiu gatvėje ar ne. Kad nukreipti savo dėmesį kitur, prisiminiau anekdotą, kaip blondinė žiūri į veidrodį ir galvoja "visos normalios ir tik aš viena labai graži". Bent truputį išsiblaškiau ir sėkmingai grįžau į namus, nepamatavusi gatvės. .