Kaip keista pasiduoti stumiamai už realios veiklos
Ir kabarotis ant žiūrovų plausto,
Ne imti glėbiais, rieškutėmis, bet laukti duos – neduos
Bent kruopą, likusią iš katilo išplauto.
Karšinčių gildijoj gal būtų patogu,
Bet regzti minčiai ima trūkti žodžių
Ir atkaru glaustytis už ligų,
Kai žino veidrodžiai, kaip aš gražiai atrodžiau.
Kas ta pamėklė? Lyg matyta man,
Atrodo, prašosi ne vieno sluoksnio grimo.
Smulkmė kaip išmalda pavidalui kreivam,
Be meškerės kuris prie Laiko upės rymo.
Net mailius šaiposi. Graudu, tačiau tyliu – 
Lai tie šaipokai tiesą susiranda patys.
Kaip keista jaust, jog būtyje gilu.
Gal kas ir perspėjo, tačiau gal tyliai sakė?
Paleidau princą. Vakar jį mačiau.
Kaimynė klausė, ko prie upės klūpau?
Ko bėgi, varliau? Atšokuok greičiau – 
Stebuklo laukiu tau atkišus lūpas.