Užmiršau, pasirodo, kaip būti „tik sau“ –
Išmuštravo, išminkė buitis, kad be rūpesčio lepintis gėda.
Kaktoje akys dvi, bet šeimyną kaip deivė matau –
Ar diena, ar naktis aplankyt mylimųjų jausmai nepailsdami bėga.
Pusę amžiaus buvau tik su jais pilnatim
Ir dabar būti sau anei moku, nei noriu.
Iškeliavę pamiršo mane pasiimt,
Nors malda į kuprinę neprideda svorio.
Kas esu? Gal šaknis? Gal lange žiburys?
Gal aruodas, gal dūmas, o galbūt tvirtovė?
Tie, kas būna tik sau, argi būna būry?
O ant tų, kur „ne sau“ visos gentys juk stovi.
Ir darbuos, ir karuos arba žygių metu
Kaip svarbu, kai yra kur suvargusiam grįžti.
Tarsi pliauską į aukurą būtį dedu.
Aš ne sau. Dovanoju. Paimkite visą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2019-05-07 12:40:12
Gražiai pateikėte, ačiū
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2019-05-07 10:32:58
Mamos, nepajudinami šeimos ramsčiai, jos - viskas viename: šaknys, žiburiai lange,
aruodai ir dūmai, o Jūs apie tai mokate gražiau ne kiti pasakyti. Džiaugiuosi.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2019-05-07 08:12:41
Puiki dienos pradžia, kai paskaitai tokias eilutes. Ačiū, paėmiau:)
Nors malda į kuprinę neprideda svorio
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2019-05-07 07:20:55
Išėjusieji , bene kiekvienas, sulaukia dienos, kai suvokia, kad brangiausia yra tai, ką gavo, kol buvo drauge – savos prigimties, savos būties, savų namų vertybės. To niekas neatstos.
Mūsų vienatvė turi prasmę. Mes likom , kad išsaugotume žinojimą, jog jie visada gali sugrįžti, net jei mes nesulauktume. Išsaugotume ne sau.