Užmiršau, pasirodo, kaip būti „tik sau“ – 
Išmuštravo, išminkė buitis, kad be rūpesčio lepintis gėda.
Kaktoje akys dvi, bet šeimyną kaip deivė matau – 
Ar diena, ar naktis aplankyt mylimųjų jausmai nepailsdami bėga.
Pusę amžiaus buvau tik su jais pilnatim
Ir dabar būti sau anei moku, nei noriu.
Iškeliavę pamiršo mane pasiimt,
Nors malda į kuprinę neprideda svorio.
Kas esu? Gal šaknis? Gal lange žiburys?
Gal aruodas, gal dūmas, o galbūt tvirtovė?
Tie, kas būna tik sau, argi būna būry?
O ant tų, kur „ne sau“ visos gentys juk stovi.
Ir darbuos, ir karuos arba žygių metu
Kaip svarbu, kai yra kur suvargusiam grįžti.
Tarsi pliauską į aukurą būtį dedu.
Aš ne sau. Dovanoju. Paimkite visą.