Kai laukimas trumpų akimirkų nežino...

Žodžių kalbėjimui į Šklėrių
per daug nebūna niekada,
siela regėjimams neužpustyta,
bet atsitinka įvairiai –
deja, ir taip –

kai per akimirksnį
per begalinę erdvę
grįžau namo atgal –
į mažą laiko trupinėlį,
gyvenimu žmogaus,
jo kūnu kaip kiemu aptvertą,

džiaugiausi, kad galėsiu vėl
laimingas į duris pabelsti,
bet ne, pabelsti nereikėję – – –
Čia jau kitaip, negu kelionėse po Dievą.
Čia nedrąsu net sau teisybę išpažinti.
Čia net akmuo pirmiau
negu žmogus bepatikės,
kur vaikščiojęs, klajojęs, 
kaip nenusakomai toli
likimas pasibūti leido.
Laukimas Čia trumpų akimirkų nežino:
–Tu ką, kvaily,
dar durys užsiverti nesuspėjo,
o jau namo grįžai?

Net pamanau, kad...
ak, Šklėrių gaidžiai,
ar nebūtų ir man, ir jums šviesiau,
jei pagiedotume kartu –
ne velnias, ne pikta dvasia,
neperžegnota grįžta į namus;
tai aš čia, Pranas Karlonų... 

Bet štai ir vėl regiu,
ko iki tol nebuvo tekę – ؘ
kažkas ant mano vardo
kryžių nešventintą pastatė, 
prie durų slenksčio kapą įrengė,
jo kauburį, it peršautą krūtinę,
užrašu aprišo:
negyvėliai atgal gyvenimui negrįžta...