Kada pakylame į brandą, į savos būties zenitą,
Kaip veržia esmę net skaidri membrana,
Tada mes geidžiam iš savęs pasklisti –
Naujuos pavidaluos lai kraujas tegyvena.
Mes godžiai renkam spindulius viens kito,
Išmokstam ulbesius, žiemkenčio atkaklumą,
Išmokstam grūdu glėbyje sudygti,
Ištrokštam degti dykvietėje krūmu.
Galų gale pavidalus daug keitę,
Liepsnos netaupę, karštį atidavę,
Bejėgyste pralenkiame vaikaičius.
Membranos grįžo maldoje vakarėj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-04-26 12:26:24
Geros, prasmingos eilės.
Už suteiktą teisę gyventi, mes mokame duoklę:(pasirinkimo neturime) mus supančiai aplinkai, atiduodami karštį, sugebėjimus, o kartais net blogus darbus, nors patys dėl jų nukenčiame.