Kada pakylame į brandą, į savos būties zenitą,
Kaip veržia esmę  net skaidri membrana,
Tada mes geidžiam iš savęs pasklisti – 
Naujuos pavidaluos lai kraujas tegyvena.
Mes godžiai renkam spindulius viens kito,
Išmokstam ulbesius, žiemkenčio atkaklumą,
Išmokstam grūdu glėbyje sudygti,
Ištrokštam degti dykvietėje krūmu.
Galų gale pavidalus daug keitę,
Liepsnos netaupę, karštį atidavę,
Bejėgyste pralenkiame vaikaičius.
Membranos grįžo maldoje vakarėj.