Nuo mano durų, lig Tavo lango,
Upės, kalnai, okeanai.
Mane svajonės Tave aplanko,
Tartum parašyti romanai.

Nuo mano žvilgsnio, lig Tavojo veido,
Šitiek tamsos ir tiek vėjo.
Mums susitikti likimas neleido,
Nors širdys labai to norėjo.

Atstumas pritrenkia, jausmas užmiega,
Grimzta į praeitį mintys.
Viskas sugriūva, slepias į sniegą,
Vėl kelią iš naujo reik skintis.

Vėjas pristabdo, nubloškia paukštį,
Nešantį Tau mano žodį.
Kyla jau saulė, jei metas jau aušti,
Taip paprasta viskas atrodė...

Lyja be atsako, trankos perkūnas,
Sušlapina jis mano dvasią.
Tirta iš baimės sušaldytas kūnas,
Suvilgo ir Tau širdį drąsią.