Nenusiminki, Šklėriau, 
tašką padedu – 
dar pasivaikščioti panoręs po save, 
ir tai nereiškia, 
kad sumanęs įsibūti vienuolyne. 

Su meile atsitraukiu atokiau 
ir, kaip anksčiau, 
mielai priimsiu ir dabar, 
bet truputį toliau už taško, 
nuo durų irgi, 
kad ne taip girgždėtų. 

Pats atsiminsi, jeigu reiks, 
kada rašiau – 
prie popieriaus prisėsti darosi neįdomu. 
Kantrybės reikia jį ištverti. 
Raidynas kaip neklaužada 
kokiu dar niekuomet nebuvęs. 
Girdi? 
– Smagiau išėjus šuniui šieną pjauti, 
negu, dziedul, su tavimi 
ant popieriaus pariešutauti. 

Atrodytų, supykt turėčiau, 
betgi – ne; 
suprasti nesunku ir man – 
į eterį išeina Raidės prigimtis aukštoji – 
arčiau prie Paukščių tako, prie žvaigždynų, 
prie kontinentų (eterių, dausų), 
kur tartum šventėse dievai gyvena, 

Pats susipraski, Šklėriau, 
ką galėčiau pasakyti dar, 
girdėdamas iš ten: 
tegu durniai dirba 
ir sau turtus krauna... 

O aš, beje, tik noriu pasakyti, 
kad pasilieku vietoje, 
kur taip ilgai išbuvęs – 
namai neužrakinti 
ir popieriaus dar nemanau palikti. 
Tik kaip suvokti, mielas mano, 
ar daug padėti man gebės 
pagalbininkas popierinis, 
kuomet ir pats žinau: 
štai kad ir savąjį autoportretą 
smagiau sutikti kuo toliau – 
kad ir šventoriuose žvaigždynų. 

Ps: 
Būk drūtas, Šklėriau. 
Bladukas siunčia dovanų, 
o būtent pažadą Tave vaidinti.