... nelengva buvo suprasti, ką kalba Bladukas, rodydamas į mane kaip karalių [„Karalius tu, dzieduli. Savęsp (Ašašai) šalies karalius“], tačiau ką jis kalba apie kitus – kad ir save – suprasti dar sunkiau. Ot, parodė į netoli ant stato atverstą dienoraštį ir tarė: 
  – Atrodytų, kad ateiti pas tave ne sunku. Kelio lygiai tiek pat, kiek iki dienoraščio, bet matai... Kokia šiandien diena? Visą Europą galima buvo apeiti, kol prisirengiau ateiti pas tave. Ne šiaip žmonėse sakoma: arti bažnyčia – toli Dievas. Jau ir Bobų vasara užklupo, bet užtat smagu taip, kad žodžių pritrūksta. Surask nors vieną, karaliau, katras prilygtų mano džiaugsmui. Tikram. Nesumeluotam. Nesuvaidintam. 
Aš dar irgi negalėjau atsigauti, sugrįžti į save kasdienį. Man irgi dingojosi, kad esu paliestas karaliaus dalia. Tai lyg ir neturėjo būti staigmena, nes tokiai daliai rengtasi iš anksto ir rašant, ir skaitant, ir deklamuojat, ir netgi į didesnį viešumą išeinant su poezijos knygele. Ten irgi prabilta eilėraščiu:

Štai ji, Savęspi! 
Žodynas neužmiršęs jos, 
Nors iš toli atėjus, iš toliau nei raidė 
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė 
Į kurią įkėlė Dievas ir lopšys.

Meldžiu, Savęspi, 
Nepradinki toliuos praeities 
Lukštenkis ir savęs, jei molio neužtenka, 
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties, 
Kurį įkritusi į žmogų.

Pojūtis būti karaliumi savo Aš erdvėje atsiradęs gal tik dievai težino nuo kada. Įdomu, kad susiderėję su Vidiniu būti šio eilėraščio („Šalis Savęspi“) bendraautoriais, vis dėlto neatsižadu išeiti iš tokios dviejų sutarties. Kuo toliau tuo vis geriau suvokiu, kad aš paskesnis, vėlesnis už Vidinį, kad būtent iš jo į mane persimetė tokia dvasinės sėjos sėkla. Kai aš dar lopšyje, Vidinis jau buvo išlipęs iš jo, tačiau pasiliko prie mano lopšio, dabojo, prižiūrėjo jį, kantriai laukdamas, kol ir aš išlipsiu iš jo. Bėda, kai netyčia iš mielo draugo kažką pasiimi it savo, nesuvokęs, kad tai ne tavo, bet dar didesnė bėda, kai jis tau atiduoda savo sielos gintarėlį taip lyg jam jis nepriklausytų. Pasiimi kaip savo ir ne tik džiaugiesi, bet ir didžiuojiesi, kad tokiu būdu praturtėjęs. O jeigu tokių turtų susikaupia daug – visas gintaro statinys? Arba – netgi tiek, kad į karaliaus karūną nesukrausi? 
  „Taip, taip, apie tai tiek, kiek reikėtų, dar negalvota, – pamaniau ar kažkaip kitaip sužinojau, – dar Savęsp (Ašašai) karalystės reikalai vis labai migloti, netvarūs, kad ant galvos galėčiau užsidėti karūną, neabejodamas tokia teise. “ Tačiau jaučiu, kad šiuokart svarbiau pasakyti kitą dalyką, būtent: ne tik nepamačiau, kaip Bladukas pas mane atėjęs, bet taip pat nepamačiau, kaip jis išėjęs ir kažkodėl nebuvo svarbu ir netikėta, kad savo pašnekovu turiu Vincą Kudirką. Sveikintis nei jam su manimi, nei man su juo irgi nereikėjo. Ir bendrai jokių emocijų dvasia neįsigeidusi ir ramiai leidusi girdėti Vincą Kudirką lyg būtume pusdienį praleidę, aptarinėdami abiem rūpimus reikalus. 
  – Kai valstybė dar perima, tautinę giesmę, Pranuci, giedoti per anksti, reikės dar palaukti, tačiau pagriežti tavo tėvo smuiku, – o! – ir man bus miela. Bladukas sakė, kad pagročiau būtent juo. 
  – Gal penkių – šešių metų buvau, kaip paskutinį kartą girdėjau tėvužį smuikuojantį. Apie tiek laiko praėję, kai ir jo smuiką paskutinį kartą mačiau. Kabojo ant sienos netoli durų, – pakalbėjau lyg būčiau užsimiršęs, kad ką tik Vinco Kudirkos vietoje buvo Šklėrių Bladukas. Atsiminkim: buvo vieninteliai jis-man, aš – jam pašnekovai. O ir pašnekesys mudviejų, sakyčiau, vertas, jog būtų atneštas į žmonijos istorinę atmintį. Tai ir todėl, kad pirmą kartą iš kitų lūpų buvo išgirsta, kad esu Ašašai (Savęsp) karaliumi. Tačiau vėlgi, taip aukštai kilstelėtas pašnekesys, greit nusileido į kasdienybę – be jokių aiksėjimų, atrodytų: kas ką tik buvo, dingo tuoj pat, kad nuo šiol tai būtų užmiršta. Tačiau – ne, pasirodė, kad tokia atmintis išsilaikiusi, ji tik laikinai pasitraukusi į nuošalę, kad savimi netrukdytų Kudirkai pagroti tėvužio smuiku. 
  – Jeigu manai, kad smuikas ypatingas, tai – ne. Tačiau, kad juo tavo tėvužis grojo, o kito smuiko jis niekuomet neturėjęs, tai toks smuikas vienintelis. Kaip ir tėvužis. Gal negaiškim laiko. Paklausykim. Aš pabandysiu smuikuoti „Iš kur atėjusi.“ Prisimink:

Net nesuspėjau susivokti - 
Žali šaltiniai užgiedojo 
Į paukštį, akmenį, į smėlį... 
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį, 
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė 
Ir pirmas įspūdis – 
Proza neišbučiuos tikrovės.

  – Jūs ir dainuojate? 
  – Ne, aš taip čia deklamuoju. Tik nežinau, ar tave, ar Vidinį. Tačiau šis reikalas te pasilieka judviem. O dabar klausyk, kaip tai atrodo, kai aš groju. Man regis, kad sumaniau neblogai, tačiau jeigu nepatiks, manęs irgi nekaltink. Tuomet geriau mano motiną. 
  – Motina? 
  –Taip jau esu pasakęs ir, beje, ne kartą, kad, girdite, mielieji, „jeigu aš šiandien muzikantas, pataikau šį ar tą nupiešti ir, atsiprašant, eiliadirbys, tai motinos kaltė“, – pakalbėjo Vincas Kudirka ir, pastuksenęs smuiko stryku man per galvą: – O dabar klausyk smuiko, – pasakė. – Jeigu moki, gali ir pagiedoti. 
  Nei giedoti, nei dainuoti man neprireikė. Klausiausi smuiko ir girdėjau, kaip kažkur (ar tik ne iš dienoraščio?) prabudo seniai įkalbėti posmai. Neatrodė, kad tėvužio smuikas norėtų juos priimti į savo muziką, tačiau muzikantas buvo atkaklus. 
  – Kaip čia taip, a? Suprantu, kad brokas tekste, betgi nebūčiau eiliadirbys, Pranuci. Pastebi? Iki šiol išlaikau burnoje šį žodį – eiliadirbys. Atrodo, kad jis pritinka man kaip ir Vinco vardas. 
Smuikas nutilo, bet užtat Vincas kaip ir anksčiau pradėjo deklamuoti.

Ir pirmas įspūdis – 
Net ir proza 
Nesugebės apvaikščioti tikrovės, 
Nors ji, šalelė Ašašai, tokia maža, 
Kad ir širdis už ją ne ką didesnė. 
Kažkas atėjo būti su mumis, 
kad kojomis kelionių nematuotum. 
O! beprotybe, ne beprotiška esi, 
Tik sunkiai mokomės suvokti, 
Kad begalybės erdvėje 
Tokie netikėliai, kokie lig šiol 
Nereikalingi esam netgi sau.

„ Vincas Kudirka staigiu judesiu mestelėjo stryką ant smuiko stygų lyg panoręs, aplenkus patį save, nubėgti toli jį priekį. Atrodė, kad ir aš nesiruošiau nuo jo atsilikti ir būti tarp pirmųjų įsitaisiusių pagyventi naujai, pagyventi pagal parametrus erdvės, kad ir jai nebūtų taip laisva, taip erdvu. Netgi pabandau atsiliepti: 
  – Puiku, o Ašašai!

Bet delnas užčiaupia pražiotą burną 
Ir sužinau, kad ten, giliai Savęsp, 
Atskrido gulbė, 
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiol abudu buvę? 
Kodėl, kitus girdėdamas, mažai tikėjau, 
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę, 
Slapukę peri. 
Valstybę peri Ašašai...