Nekreipiau į tai dėmesio – tiesiog viskas buvo taip, viskas kito kažkieno nustatyta tvarka – diena keitė naktį, vienas kitą metų laikai, gimtadienių skaitmeniniai nominalai iš vienaženklių tapo dviženkliai, bet neatrodė, kad tai nestabilu – tikri, stabilūs buvo patys reiškiniai, jie išeidavo ir nustatyta tvarka sugrįždavo, saulėtekiai, saulėlydžiai, žiemos, vasaros. Ir gimimo data buvo stabili, išeities taškas, nuo jos buvo galima viską atsekti, atskaičiuoti pagal įvykius, atradimus, netekimus. Nemažai laiko reikėjo, kol supratau, kad ne viskas sugrįžta tokiu pat pavidalu – sugrįžusi diena ar naktis būna kitokia negu vakarykštė, kitokie metai, šimtmečiai.
Paskui užplūdo žodžiai, paprasti, lietuviški  ir kitų kalbų. Jų vis daugėjo, bet man vis jų neužteko, atėjo sinonimai, atspalviai, naujadarai.
Kai dabar pagalvoju, tai ir tas tobulėjantis žodžių pasaulis, nors kito, bet buvo savaip stabilus. Gal net ne tiek kito, kiek buvo atrandamas, vis sudėtingesnis, turtingesnis, nuostabesnis, kaip šulinys – neišsemiamas, kol vieną dieną supratau, kad kažkas vėl pasikeitė, ėmė kisti žodžių prasmės ir neliko pagrindo po kojom. Jų, prasmių, atsirado tiek daug, tereikėjo užrašyti, o skaitantys suprasdavo kiekvienas kitaip: pagal mane, pagal save, pagal pripažintų autoritetų nuomonę. Kitų užrašyti žodžiai pasidarė nepatikimi, kartais reiškė viena, kartais visai kita. Mėginau kažkam kažką paaiškinti, rašydama tekstus, įvardijus juos  „Kintančios žodžių prasmės“, bet supratau, kad jų gausybės neįveiksiu. Su siaubu suvokiau, kad viskas tolsta, net gimimo data nusikraustė į aną šimtmetį, pasidarė tarsi ne mano, daugėjo praeities, sutiktų žmonių vardų, veidų, gyventų, aplankytų vietovių vaizdų, storėjo istorijos vadovėliai, buvo rašomi nauji jos skyriai, ištrinami seni. Vis dažniau atvertusi tuščią popieriaus lapą įrašydavau pirmus žodžius:
– O atsimeni? – naiviai tikėdamasi, kad praeitis yra tikra ir daugiau nebesikeičia, kad ji mano, mūsų ir bendrakeleiviai tai paliudys. Bet mūsų ji nebuvo, į mane žvelgdavo nustebusios, netikinčios akys. Tie žvilgsniai žeidė, tarsi kaltindavo melu:
– Ne, buvo visai kitaip! – ir imdavo buvę bendrakeleiviai viską neigti. Net savi vaikai, draugai, kaimynai.
Tada ėmiau pasakoti, aiškinti kiekvienam sutiktam, kaip buvo iš tikrųjų, lipau į tribūnas, sėdau rašyti atsiminimus, ieškojau liudininkų ir neradau – mūsų praeitis, tokie tikri buvę mūsų gyvenimai išsklido kaip Grigo bitės. Likau viena, lyg tokia būčiau buvusi ir visą gyvenimą ir nė už ką nenorėjau patikėti, kad kažkas tą nuostabų pasaulį mato kitokį. Žiūrėjom į tą pačią saulę, mėnulį, dainavom tas pačias dainas, bet kiekvienas matėm, girdėjom kitaip. Apimta siaubo ėmiau gilintis į dabartį – juk tai joje gimsta praeitis.
Dabartis? Ji vertė pažinti realybę, vis dažniau, vis rūsčiau primindama nenumaldomai tiksintį laiką. Sykį, kitą, trečią pastebėjau sutinkanti tuščias pašnekovų akis – tyli, netiki nei savim, nei manim, o nepriešgyniauja tik nenorėdami užgauti. Gydytoja ne man, o mane lydintiems namiškiams aiškina, kaip turiu vartoti vaistus, kada vėl ateiti. Nebetiki, kad aš pati suprantu, atsimenu. Suabejoju ir aš.
Išgąsdinta tos tuštumos, nutylu po pirmo sakinio ar net nepradedu pasakoti, bijodama užgriūsiančios neigimų lavinos. Esu paliekama viena su savu pasauliu ir pati toli gražu nebesu tikra, ar buvo taip, ar iš viso buvo.
O šį rytą už lango snigo – tyliai, ramiai krito ubago kąsniai ant pilkų šaligatvių, pilkų vejelių ir aš supanikavau, niekaip nesusivokdama, kas tai – vėlyvas ruduo ar ankstyvas pavasaris? Suprasdama visą situacijos tragizmą.
Atsidariusi tuščią lapą, neberašau pirmų žodžių:
– O buvo taip...
Nebesu tikra kaip buvo, ar iš viso buvo? Ar buvo dienų naktų, saulėtekių saulėlydžių, metų laikų kaita? Jausmai patirtys, spalvos atspalviai, žodžiai natos – turtingi, sodrūs, talpūs, su daugybe prasmių. Jie blunka, pilkėja, kaip tas skurdus miesto vaizdas už daugiabučio lango. O būna – jų iš viso nelieka, ypač žodžių, kažkur dingstančių kaip tik tada, kai jų labiausiai reikia. Juodosios ozono skylės.
 
Kurį laiką dar mėginu rašyti, bet tik sau. Kodėl? Gėda? Parašau, paskaitau po dienos kitos ir sunkiai beatpažįstu savo pačios tekstą, o kartais užkliūvu už kažkokio svetimo, klaidinančio žodžio, tarsi už aukštoj žolėj nepastebėto akmens arba žinau tą žodį esantį, bet neatsimenu ir turiu laukti, kol jis sugrįžta. Kartais tai nutinka greitai, kartais tik po kelių dienų ar net išeina amžiams.
Dar mėginsiu įveikti save, rašysiu, rašysiu. Įvardinsiu: „Nykstančios žodžių prasmės“.
Kitokio išėjimo fenomenas. Nebebuvimas tebegyvenant. Mirtis kitaip.  
Ar tikrai buvau, ar tebesu? Gal viskas tebuvo vaizduotės tvarinys? Ir tai yra gyvenimo dalis, jį reikia išgyventi visą.