Mes trapūs, laikini ir dūžtantys,
mes mirštantys, išeinantys, paliekantys,
nors metų dar prabėgtų tūkstantis,
išnyksim – liksim dulkėm šviečiantys.
netilps į laiko gniaužtus mūsų dainos,
netilps nei šypsenos, nei ašaros,
taip greit po saule visa mainos –
tik dulkės melsis mūs pavasariams.
Tik oš begalis laiko okeanas,
skandinąs glėbin naują vilnį,
o mirksnis, manimi, tavim alsavęs,
teiks dulkių sidabru nemarią viltį.
Tai liks mūs pėdos, liks mūs tvinksniai,
alsuos mūs mostais rytas ir diena,
o amžinybė tegul tvinsta,
lai liejas dulkėm švytinti lava!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-03-21 11:14:18
Puikios eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2019-03-20 09:51:56
Labai gražiai aprašėte, ir liūdna, bet viskas yra nežinomybėje.