Mes trapūs, laikini ir dūžtantys,
mes mirštantys, išeinantys, paliekantys,
nors metų dar prabėgtų tūkstantis,
išnyksim – liksim dulkėm šviečiantys.
 
netilps į laiko gniaužtus mūsų dainos,
netilps nei šypsenos, nei ašaros,
taip greit po saule visa mainos –
tik dulkės melsis mūs  pavasariams.
 
Tik oš begalis laiko okeanas,
skandinąs glėbin naują vilnį,
o mirksnis, manimi, tavim alsavęs,
teiks dulkių sidabru nemarią viltį.
 
Tai liks mūs pėdos, liks mūs tvinksniai,
alsuos mūs mostais rytas ir diena,
o amžinybė tegul tvinsta,
lai liejas dulkėm švytinti lava!