Prie suprakaitavusių pirštų prilipusio sieninio kalendoriaus lapelio nesugrąžinau atgal. Pasilikau jį saujoje, netgi atidžiau nepasižiūrėjęs į tekstą, tačiau tai nereiškė „nepaslaugaus“ dėmesio. Jau netrumpas laikas, kai reikia, kad jis man būtų kaip gyvastis, kaip erdvė, kurioje diena įsiterpusi su jos dalia, parametrais ir jai atitekusia esatimi – ir materialia ir dvasine. Pastaroji, ilgoką laiką merdėjusi, paskutiniu laiku sunerimo. Beje, kalbu išskirtinai apie sieninius kalendorius ir jų lapelius. Apie tai nusiteikęs daugiau šnektelėti vėliau, tačiau ir šį kartą, žvilgterėjęs į spalio 4 d. lapelį, akimis pirmiausia nuglosčiau jo teksto paskutinę eilutę, taip pasisveikindamas su į dangų išėjusiu Kandžiumi.

Spalis 2018 
Saulė teka 06:24, leidžiasi 17:51

4
KETVIRTADIENIS
Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas
Pasaulinė gyvūnijos diena, šv. Pranciškus 
Žmogaus gyvenimas panašus į geležį: vartojamas jis nusitrina, o nevartojamas rūdija 
Svarstyklės (09.23 -10.22) - Šuo (Kandžius) - 277 / 40

 Taip atrodęs kalendoriaus lapelis ryte, tačiau be teisės pasilikti tokiu. Na taip, tokia nuostata jokiame dokumente neužregistruota. Tačiau tokį poreikį ugdęs procesas neatsiranda iš nieko, o reikalas išlaikyti „paslankų“ kalendorių tiesiausiu keliu veda prie dienoraščio. Deja, vėlgi dažniausia neteisingai manoma, kad tai paprasta, neverta, gaila laiko pasilikti prie jo su rašalu. Aš irgi gailėjausi laiko, tačiau dabar taip noriu jį prisišaukti, kad suprantu, jog prireiksią daug mirusių, kurie, prisikėlę iš mirties, ateitų į talką. 
  Beje, man jau darosi slogu, nyku kalbėti apie „prisikėlusius“ iš mirties. Kam turėčiau juos kelti, budinti, jeigu jie patys atsibūna kaip gyvi. Dėl to ir sakau, jog tebus ištarta, kad kalendoriaus lapelis man reiškia, tarkime, kaip katalikiškam pasauliui –Vatikaną, o Vatikanui – popiežių. Sakau tai be šypsenėlės, galvoje matydamas esminį skirtumą tarp šv. Petro su raktais prie dangaus vartų ir popiežių Grigalių XIII prie kalendoriaus. Jis prie jo taip reikšmingai įsitaisęs, kad apie jo mirtį nekalbu. Laimėti prieš Cezarį ietimi ir skydu (atėjau, pamačiau, nugalėjau) nebuvo įmanoma, o popiežiaus Grigaliaus kalendoriumi ir jis pasiliko nugalėtas. Nežinau, kaip dabar atrodytų mano bendravimas su Kandžiumi, jeigu neturėčiau tokios galingos susisiekimo priemonės kaip kalendorius. Turbūt pats Dievas neseniai dar nežinojo, kad taip pakiliai – bent Žodyje – kilčiau garbinti kalendoriaus. Tačiau ar tik Žodyje? Ten, dvasioje, kur atsiveria kitokie būties horizontai, kur intensyviau reiškiasi gyvastis, kai net ir seniai („kas gali būti bjauriau už senį, pradedantį gyvenimą“), jau neatrodo verti tokios paniekos. Aš ir pats, užsiėmęs gyvenimo reikalais, nei bodžiuosi tokia senatve, nei pamanau, kad gal būtų geriau, jeigu galėčiau apsieiti be jos. Džiaugiuosi, kad protas nepalieka ir jaučiu per jo veiklą atgyjančio gyvenimo skonį.
  – Kandžiau, laikykimės, – pakuždėjau savyje (Savęsp, Ašašai ), jausdamas, kad ten vyksta nelengvas valstybės darbas. Taip, aš irgi kartu su visais rodau į kosmosą kaip begalybę, nors žinau, kad jis vis dar plečiasi. Taip, aš irgi žinau, kad ilgus amžius žmogus nešioja save ant kojų, tačiau irgi prisipažįstu,kad pats nežinau, ką nešioju. Blogiau sekasi liudyti, kad Savęsp pažinimas, peržengė filosofijos ribas, neatlikęs šio darbo, tačiau poreikis dėlto to neprapuola. Galimybė pažinti save ne tik nedingsta, bet darosi jautresnė, labiau imli ir ši dalia neaplenkusi ir senių. Netgi priešingai: išėjus anapus filosofijos akis į akį susitikti su savimi, būtent per juos sodriau atsiskleidžia kitoks pažinimas, kuomet filosofijai nėra ką veikti. Nebent užimti į darbymetį išėjusių ištuštėjusias senių vietas ir iš ten stebėti, nenorint patikėti, kad galėtų būti taip, kaip yra.
– Kandžiau, girdi? – paglostau kalendoriaus lapelyje paskutinę teksto eilutę ir žinau, kad Kandžius girdi. Ir net tik Jis, bet ir Ji, šį rytą atėjusi anksčiau manęs ir Lucilijaus paprašiusi paslaugų. Buvo jautru per savijautą žinoti, kad Ji – tai Šventoji ir kartu netikėti, kad taip galėtų būti. Negi sugrįžo? Negi?

Ko taip pritilusi? 
Baugu, kad metų neskaičiuoju? 
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau: 
esi vienintelė man tu.

Išties, vienintelė. 
Ir niekas niekada 
į šitą žemę neįneš mirties. 
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais – 
atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus, 
bet atsikvėpus išgirsti, 
kaip aidas nuaidi į tolumas, 
apvaikščiodamas prieigas dangaus.

Kaip gera, Ašašai, 
girdėti tavo toliuose save – 
ir čia, prie balto akmenėlio pakely, 
ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.

Girdėjau, kai lopšy 
motulė sūnų supo --- 
karalių nuostabios šalies.

Tegu pasauly mokiniai 
tavęs žemėlapyje dar nežino – 
pabūk dar šitokia, kokia esi, 
prigludus prie pavasario, 
kai iš sniegų atbėgę upės 
pagirdo šuliniais, o paukščiai, 
gūžtose sutūpę, 
slapukę peri, 
valstybę peri Ašašai...

  Nutilus eilėraščiui „Ašašai - 2“ laukiau, kad gal kažkaip išgirsiu ir Šventąją. Pirmu puslapiu atverstas dienoraštis dirbo dvasioje kaip maldos šnabždesys. Labiau užkliuvo, kad po kelis kartus buvo kartojamas sakinys:
  Slapukę peri,
  valstybę peri Ašašai 
  Taip vieną kartą, taip kitą, taip trečią. Tai jau buvo labiau panašu į priekaištą, kodėl Savęsp (Ašašai) valstybės kūrimo darbas dar vis nepadarytas. Pasižvalgiau ieškodamas Lucilijaus, bet jis nepasirodė, atrodė, kad irgi kaip slapukas