Brendu į pilkus rytmečius
Ieškodama pralyšusio dangaus –
Pavasarėjant sielą veržia ankštas kūno lukštas.
Nurims kol vėtros, teks ramiai pralaukt
Tarsi be lūkesčių dar gyvos juslės būtų,
Tarsi kraujagyslės nesvaičiotų giesmėm,
Na, o giesmėj malda neišbujotų,
Lyg nežinočiau, kur save padėt –
Sprangus kokteilis ašarų ir juoko.
Prigludęs bučiniui tu kibirkštį įpūsk
Ir išsilydys tarp esybių ribos,
Ir atsivers taip trokštamas dangus,
Vos viens į kitą žaisdami įbrisim.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-03-10 07:04:52
Svarbiausia, kad bridimas nebūtų beprasmis, o paliktų gilų pėdsaką.