Brendu į pilkus rytmečius
Ieškodama pralyšusio dangaus – 
Pavasarėjant sielą veržia ankštas kūno lukštas.
Nurims kol vėtros, teks ramiai pralaukt
Tarsi be lūkesčių dar gyvos juslės būtų,
Tarsi kraujagyslės nesvaičiotų giesmėm,
Na, o giesmėj malda neišbujotų,
Lyg nežinočiau, kur save padėt – 
Sprangus kokteilis ašarų ir juoko.
Prigludęs bučiniui tu kibirkštį įpūsk
Ir išsilydys tarp esybių ribos,
Ir atsivers taip trokštamas dangus,
Vos viens į kitą žaisdami įbrisim.