Dievas mirė. Kas dar mirti galėtų
Daug didesnis už žmogų kažkas?
Žvaigždės gęsta it žvakės iš lėto,
Tuoj ir mėnuo su saule užges.
Ir naktis, paslaptinga, žvaigždėta,
Tirps ir nyks, pelenų gausiai žers,
Angelai, kur giesmes švelniai gieda,
Baltas plunksnas it sniegą tau bers.
Tu kažko dar didingo tikėsies
Iš žmogaus, iš savęs ir kitų,
Bet visus tartum žaislus vis mėtys,
Skriaus likimas, ieškodams kaltų.
Vėjas pūs tau tik šaltį ir vėsą
Tarpe žodžių, juodų ir baltų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2019-03-07 12:15:24
Labai patiko, amžina mįslė, kurios neįminsi.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-03-07 11:59:01
Sonetas kupinas liūdesio.
Ne visų širdyse Dievas mirė.
Galbūt taip ir bus kada nors po daugelio amžių, kad galaktikoje atsiras pokyčiai. Tačiau ar verta ant savo kupros tampyti tuos spėliojimus, kas mes tada būsime, kur būsime ir t. t. Atėjus laikui mes panirsime į panašią nežinią, kokia mus gaubė iki mūsų gimimo. Atmintis nebeegzistuos kol nepakliūsime į panašias sąlygas, kokiose dabar esame.
Gyvenimas mus priverčia ne tik kentėti, bet ir atkakliai eiti pirmyn pasitikti nežinios per darganą, šaltį, skausmą, neviltį bei artimų žmonių netektį, bet niekada neleidžia sustoti pusiaukelėje ir nesuteikia jokios teisės abejoti, kad ten, kur tolsta horizontai nėra jokios prasmės.