Dievas mirė. Kas dar mirti galėtų
Daug didesnis už žmogų kažkas?
Žvaigždės gęsta it žvakės iš lėto,
Tuoj ir mėnuo su saule užges.

Ir naktis, paslaptinga, žvaigždėta,
Tirps ir nyks, pelenų gausiai žers,
Angelai, kur giesmes švelniai gieda,
Baltas plunksnas it sniegą tau bers.

Tu kažko dar didingo tikėsies
Iš žmogaus, iš savęs ir kitų,
Bet visus tartum žaislus vis mėtys,
Skriaus likimas, ieškodams kaltų.

Vėjas pūs tau tik šaltį ir vėsą
Tarpe žodžių, juodų ir baltų.