Auklėjimo problematika

Santrauka:
Filosofinis egzistencialistinis tekstas
Norėčiau panagrinėti išsilavinimo ir auklėjimo reikšmę. Tik kiek kitaip, nes nenoriu leistis į daugelį kartų apsvarstytus dalykus. Noriu iškelti daugybę klausimų, bet nebūtinai į juos atsakyti. Lygiai taip, kaip su manimi pasielgė mane beauklėjanti visuomenė. Privertė iškelti klausimus, bet atsakyti net neketino, liepė susirasti pačiai, kaip dabar aš liepiu kitiems. Nes esu beveik suformuota asmenybė, nors dar ieškanti ir klausianti. Mane išmokė šitaip mąstyti, prieštarauti, ieškoti savo tiesos. O kas būtų buvę, jei šito nemokėčiau? Negyvenčiau civilizacijoje ir nesuprasčiau elementariųjų žmogiškųjų tiesų. Tų tiesų, kurios ir yra sukurtos pačių žmonių, klystančių, ieškančių ir turinčių tik savitą nuomonę, kurią suformavo jų auklėjimas, kiekvienam žmogui vis kitoks, nes vienodų gyvenimų nebūna, nes nebūna tokių pačių įvykių, aplinkybių. Kiekvienas žmogus suformuotas vis kitokių faktorių, todėl kaip mes galime kažką teisti, kaltinti, jei patys esame kitokie, nežinome tikrosios tiesos, mes, žmonės jos negalime sukurti, nes mes nesame vienodi, nesame identiški, todėl negalime taikyti vienodo kaltės šablono. Ir ar mes galime pasakyti, kas yra kaltė? Tą jausmą suformuoja aplinkinė visuomenė pagal savo suvokimą, pagal savo išsilavinimą, savo išsiauklėjimą. Tai ar įmanoma išskirti kažkokias bendras nekaltumo ir kaltės formules, apibrėžimus ar vertybes? Kieno vertybės dabar pasaulyje dominuoja? Kas nurodo, kaip elgtis teisinga, o kaip ne? Ar tik ne valdžia? Aukščiausi visuomenės sluoksniai rodo pavyzdį, kaip elgtis ir galvoti, ką daryti ir ko daryti nevalia. Bet ar jie teisūs? Ar jų pavyzdys mums, žemesnio sluoksnio atstovams, tinkamas? Juk mes suformuoti kitaip, mes turime kitas vertybes, kitą pasaulio suvokimą. Tokie žmonės dažnai veržiasi į valdžią nesuvokdami, jog tai daryti juos skatina ne kas kita, kaip noras prieštarauti, parodyti savo auklėjimą ir jį kam nors perduoti. Natūrali gamtos atranka, geriausios savybės išlieka, todėl ir žmogus, būdamas tos gamtos dalimi stengiasi iš paskutiniųjų perduoti savo vertybes, ne tik geruosius genetinius požymius, kuriuos visgi jaučiame instinktyviai, bet ir žmogiškąją, kultūrinę, civilizacinę patirtį, kurios, deja, nesugebame pajusti, nes gamtoje nėra vietos besaikiam griovimui, priešinimuisi instinktams ir pačiai gamtai, ką sukelia civilizacijos. Jos šluoja visa, kas pasitaiko kelyje, neatsižvelgdamos į niekieno, tik savo pačios poreikius. Ir tik maža grupelė žmonių, pranašesnių už kitus tik tam tikrais kovos būdais, pakreipia civilizaciją į vieną ar į kitą pusę. Nekalbėsiu dabar apie globalines problemas, nes to realiai savo gyvenime nematau, mane išmokė nematyti, kartais išgirstu, bet man nesuteikta teisė keisti pasaulio tvarką, todėl negaliu tam pasipriešinti, nors man teigiama atvirkščiai. Bet jei mane išauklės ta dvasia, kad reikia naikinti, vėlgi griauti, kas sukurta jau civilizacijos, tuomet aš eisiu ir griausiu, norėdama atkurti pirmykščią tvarką, nors ir visiškai kitokią, nei kažkada buvo, nes jau kursiu pagal save, pagal savyje rastą ir suformuotą pasaulio modelį. Ir net neabejoju, kad sukursiu dar vieną civilizaciją, lygiai taip pat visa ryjančią ir griaunančią, nes mane taip išauklėjo, nes kitokios nemačiau. Juk nepriklausau tai mažai grupelei išrinktųjų, kurie gali pakilti aukščiau žemės fizine prasme, kad vėliau galėtų kurti kažką nepanašaus, naujo, visiškai originalaus dvasiniame lygmenyje. Tokie žmonės pakeistų pasaulį, tik ar jų yra? Ar tikrai reikalingas fizinis pojūtis? Nejau žmogus priklausomas nuo instinktyvių, jį formuojančių veiksnių? Vardais taip pat nevardinsiu tokių žmonių, nes tai mano nuomonė, kuri suformuota nepriklausomai nuo manęs. Nes pačios gryniausios savasties aš dar negaliu savyje atrasti, manęs paprasčiausiai to nemokė. Visgi instinktyviai jaučiu, kad privalau kažko ieškoti. O ir tas instinktyvumas labai reliatyvus. Nemačiau niekur gamtoje tokios troškimo rasti savo esmę. Daug metų žmonės ieškojo gamtos esmės kurdami mitus, kai galiausiai pajuto, kad vien to neužtenka. Išmokęs mąstyti žmogus ėmėsi ieškoti kažko savyje, kažkokio prado, kuris sujungtų jį su gamta, visata, aplinkiniu pasaulio, jo erdve. Žmogus troško užpildyti savo vidinę tuštumą, dabar trokštu ir aš. Nes būtent šis ieškojimas ir yra ta vertybė, iš kartos perduodama kartai ir niekada neišnykstanti. Aš šią vertybę pavadinčiau įkvėpimu.
Izabelė Terhoven

2006-12-05 12:27:02

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2006-12-05 12:46:24

na pamąstymai žinoma įdomūs ir netgi sakyčiau tokie metantys iššūkį...
visgi krito man į akis tas auklėjimo kaltinimas visuose asmens poelgiuose. Nesigičinu, jog didelę dalį mūsų veiksmų užprogramuoja aplinka, kurioje augam ir vystomės, bet manau kad jeigu ji programuotu kiekvieną mūsų poelgį, tuomet nevyktų progresas tiek asmeninis tiek visuomeninis. Aš nesakau, kad ji mūsų neįtakoja ir žinoma ji mus dalinai formuoja, bet manau, kad šis procesas yra abipusis (t.y. mes formuojam aplinką, kuri formuoja mus)