Jau pašalas eina, ant lauko purvynas,
Širdy gi plasnoja sparnais sakalai,
Bet sieloj nedžiūsta prišlapęs kemsynas –
Pavasaris grįžo, tačiau per vėlai.
Miške iš po lapų jau dairos žibuoklės,
Ratus danguj suka raibi vieversiai,
Skausmu virpa siela, lyg voro sūpuoklės,
Tačiau man šis skausmas taip pat per vėlai.
Visiems savas kelias, jame skirtas laikas,
Svajoti, mylėti, tikėti aklai,
Tačiau metams bėgant, daraisi lyg vaikas,
Kartoji tą pat – ne laiku, per vėlai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-01-20 20:27:11
Įdomus tekstas.
Viskas vyksta laiku, nes vargu ar galime laikui įsakinėti. Ne veltui yra posakis: "Didžiausias laimėjimas yra pakliūti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje". Tai tikimybės dėsnis.
Atsakysiu poeto A. Baltakio žodžiais:
Gimiau nei per anksti,
Nei per vėlai.
Gimiau pačiu laiku.
Vidužiemy.
Jei bučiau gimęs prieš tūkstantį metų, –
Negalėčiau sakyt,
Kad gimiau per anksti.
Žolė – ta pati,
Medžiai – tie patys,
Laisvės troškimas – tas pats.
Tarp vergų visados atsiranda Spartakas.