Jau pašalas eina, ant lauko purvynas,
Širdy gi plasnoja sparnais sakalai,
Bet sieloj nedžiūsta prišlapęs kemsynas –
Pavasaris grįžo, tačiau per vėlai.
 
Miške iš po lapų jau dairos žibuoklės,
Ratus danguj suka raibi vieversiai,
Skausmu virpa siela, lyg voro sūpuoklės,
Tačiau man šis skausmas taip pat per vėlai.
 
Visiems savas kelias, jame skirtas laikas,
Svajoti, mylėti, tikėti aklai,
Tačiau metams bėgant, daraisi lyg vaikas,
Kartoji tą pat – ne laiku, per vėlai...