Beprasmio gyvenimo ratai sukasi vis sukas,
Jo sustabdyti nepajėgi ar nebandai
Ir nežinai, atseikėtas laikas ilgai dar tęsis,
Gal nusikaltai, jog tokią gyvenimo dovaną gavai?
Ėjai gyvenimo takais, kuriuos diktavo tava išmintis,
Niekuo nepasikliovei – drąsūs žingsniai tebuvo klaida –
Niekad nesusimąstei – galbūt buvo skirta toji lemtis?
Tad horizontą pasiekus, nuolankiai tyli... Kodėl ir kada?
Pagaliau ir padangėse neskrajoji – nukritus ropoji žeme,
O ji kartais negailestingai klampi ar sustingus, šalta,
Bet nebylūs pavasariniai žvilgsniai kasmet vilioja tave,
Tarsi bylotų – davė daug: ji gyvenimo pradžia ir pabaiga...
2019 01 11
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2019-01-20 10:16:25
Retoriniai klausimai ir daug liūdesio. Prasmė yra pačioje kelionėje, būtyje. Juk sutinkame nuostabių žmonių, pamatome žavingų vaizdų, išjaučiame sudėtingus jausmus, o svarbiausia - išsprendžiame išlikimo užduotį. Taip, senatvė nėra saldinis būvis, bet iš mūsų niekas neatima visos buvusios patirties. Ir tai nėra be prasmės. Tokiomis liūdesio minutėmis pravartu atsigręžti atgal. O ten juk būta ir gerų dienų...Daug nelaimingesni, kuriems nebuvo duota tokio turinio savyje sukaupti.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-01-18 18:11:25
Gyvenimas mus priverčia ne tik kentėti, bet ir atkakliai eiti į priekį pasitikti nežinios, eiti per darganą, šaltį, skausmą, neviltį, artimų žmonių netektį, bet niekada nesustoti pusiaukelėje be jokios teisės abejoti, kad ten, kur tolsta nuo tavęs horizontai, nėra jokios prasmės.