Prisipažįstu, suviliojau,
Bet buvau ne aš –
Atgiję versmės draskė, nešė pilkšvą smulkų ižą,
Vėjūkščiai taršė pumpurais aptekusias šakas,
Į drėgnus priešaušrius skrajūnų giesmės grįžo,
O tu apsąlęs manyje skendai,
Plaukai it jūržolės apvijo tavo laisvę,
Kol supratai, kad mes ne du krantai,
Tu – debesis manajai dykrai laistyt.
Prisipžįstu, suviliojau,
Bet buvau ne aš –
Gležni žiedai nektaro upėm plūdo,
Rasoti želmenys nors pridengė vagas,
Reikėjo pirmo bendro mūsų druskos pūdo,
Nes alkį, troškulį papildėme geismu
Įbrist į rytmetį per meteorų lietų,
Ieškot instinktų, laisvėn išleistų,
Kurie pabėgti niekur nenorėtų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-01-12 20:27:58
Eilės puikios, tačiau toks gyvenimas ( ? ), nes aistra nėra meilės pakaitalas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2019-01-11 14:18:27
Plaukai it jūržolės apvijo tavo laisvę,
Kol supratai, kad mes ne du krantai,
kaip vaizdingai...puikios eilės