Prisipažįstu, suviliojau, 
Bet buvau ne aš –
Atgiję versmės draskė, nešė pilkšvą smulkų ižą,
Vėjūkščiai taršė pumpurais aptekusias šakas,
Į drėgnus priešaušrius skrajūnų giesmės grįžo,
O tu apsąlęs manyje skendai,
Plaukai it jūržolės apvijo tavo laisvę,
Kol supratai, kad mes ne du krantai,
Tu – debesis manajai dykrai laistyt.
Prisipžįstu, suviliojau,
Bet buvau ne aš – 
Gležni žiedai nektaro upėm plūdo,
Rasoti želmenys nors pridengė vagas,
Reikėjo pirmo bendro mūsų druskos pūdo,
Nes alkį, troškulį papildėme geismu
Įbrist į rytmetį per meteorų lietų,
Ieškot instinktų, laisvėn išleistų,
Kurie pabėgti niekur nenorėtų.