Dėl juslių alkio nedera apkaltinti
Baigtinių dydžių prigimčių,
Kaip lapkričiu rudens,
Kaip atskirtim,
Kurią mums iš dangaus nuleidžia žiemiškosios pūgos.
Nešioju virpesį savy,
Kurį jaučiu, kada tave liečiu.
Aistra išlaisvina
Iš užmaršties, iš odos kaip iš ankšto rūbo.
Glamonių įdagas...
Aš – tavo. Amžinai?
Taip,
Jei į mazgą susirišo į zenitą pasikėlęs kraujas.
Ne, dar neperskaitei,
O jei skaitei, nepažinai,
Nes visos patirtys kiekvieną kartą netikėtai naujos.
Klajoja šysenos būtajame laike,
Vainikais Joninių senatvėje
Atplaukia jaukios laimės šviesos.
Ten, į Anapus eidamas,
Tu pasiimk mane,
Kad sope ilgesio dievams nenusidėčiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-01-12 17:59:56
Vaizdžios ir jausmingos eilės.
Paskui žmones seka, kaip šešėlis ilgesys. Jie yra skirtingi t. y. pagal kiekvieno žmogaus vaizduotės amplitudės dydį ir realias galimybes. Jeigu žmonių mintys būtų girdimos. tai gatvėse aidėtų ilgesių kakofonija.
Turbūt nėra tokio žmogaus, kuris nebūtų patyręs ilgesio.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2019-01-10 14:44:50
puikios eilės
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2019-01-09 11:56:46
Puikios paskutinės eilutės...