Dėl juslių alkio nedera apkaltinti
Baigtinių dydžių prigimčių,
Kaip lapkričiu rudens,
Kaip atskirtim,
Kurią mums iš dangaus nuleidžia žiemiškosios pūgos.
Nešioju virpesį savy,
Kurį jaučiu, kada tave liečiu.
Aistra išlaisvina 
Iš užmaršties, iš odos kaip iš ankšto rūbo.
Glamonių įdagas...
Aš – tavo. Amžinai?
Taip, 
Jei į mazgą susirišo į zenitą pasikėlęs kraujas.
Ne, dar neperskaitei,
O jei skaitei, nepažinai,
Nes visos patirtys kiekvieną kartą netikėtai naujos.
Klajoja šysenos būtajame laike,
Vainikais Joninių senatvėje 
Atplaukia jaukios laimės šviesos.
Ten, į Anapus eidamas,
Tu pasiimk mane,
Kad sope ilgesio dievams nenusidėčiau.