Ulbėk, giedras ryte,
Nutūpęs ažūrinėj beržo viršūnėje,
Kada žirginiai dar panirę į sapną žydėjimo.
Kažin, kas daugiau –
Ar oda, o gal kailiniai veržia kūną,
Kai kvepia drėgnais pumpurais atplevenęs atodrėkio vėjas?
Sulaukiau tavęs.
Ir uždangos pilkos įplyšo,
Pažerdamos dangišką maną palaimai būties alkanųjų.
Iš sapno atsinešu nerimą sukauptą visą,
Ar moka klajokliai strazdai pusnims išgiedot
Aleliuja?
O taip!
Sodas apsnigtas čeža, ulbuoja
Šį žiemos vidury netikėtą kermošių sukvietęs.
Glamžo pėdsakai maršką,
Kurią sniegas mirštantiems klojo,
Nes klajokliai strazdai rado kviesti pavasariui tinkantį laiką ir vietą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2019-01-07 20:07:55
svaru
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2019-01-04 14:00:28
Tiesiai į širdį...Priglaudžiu
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2019-01-04 13:10:57
Iš sapno atsinešu nerimą sukauptą visą,
Ar moka klajokliai strazdai pusnims išgiedot Aleliuja?
O taip!
Neįtikėtina, bet ir nuostabu , kad strazdai snieguotam sausį jau ulbauja rytą – kviečia šviesą į širdis, kada jos labiausiai reikia. Džiaugsmingas pojūtis, gražūs vaizdiniai.