Ulbėk, giedras ryte,
Nutūpęs ažūrinėj beržo viršūnėje,
Kada žirginiai dar panirę į sapną žydėjimo.
Kažin, kas daugiau – 
Ar oda, o gal kailiniai veržia kūną,
Kai kvepia drėgnais pumpurais atplevenęs atodrėkio vėjas?
Sulaukiau tavęs.
Ir uždangos pilkos įplyšo,
Pažerdamos dangišką maną palaimai būties alkanųjų.
Iš sapno atsinešu nerimą sukauptą visą,
Ar moka klajokliai strazdai pusnims išgiedot Aleliuja? 
O taip!
Sodas apsnigtas čeža, ulbuoja
Šį žiemos vidury netikėtą kermošių sukvietęs.
Glamžo pėdsakai maršką,
Kurią sniegas mirštantiems klojo,
Nes klajokliai strazdai rado kviesti pavasariui tinkantį laiką ir vietą.