Vis išeinu kasdieną po truputį
Iš duonos, oro, žemės ir vandens.
Jutimai svers, kiek gera buvo „būti‘,
Tiktai atodūsiai
Po juodžemiu
Gyvens.
Tolygiai mąžtu tarsi gruodžio dienos
Lig kūčių vakaro, jo paslapčių,
Kai spengianti tyla uždaro vieną,
Tarp sienų keturių
Kenčiu –
Švenčiu.
Gruodinis byra tarsi sudūlėjęs,
Sekundės kapsi deimanto lašais,
Fiksuotą laiką jau išpustė vėjai,
Bet „Kvailį“ su manim
Vis tiek
Sužais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-01-06 12:05:38
Tokia jau ta žmonių gyvenimų tikrovė, tačiau reikia tik pozityviai apie ateitį galvoti net planuoti, svajoti....
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2019-01-02 09:34:17
Man patiko, dedu į taupyklę...