Vis išeinu kasdieną po truputį
Iš duonos, oro, žemės ir vandens.
Jutimai svers, kiek gera buvo „būti‘,
Tiktai atodūsiai
Po juodžemiu
Gyvens.
 
Tolygiai mąžtu tarsi gruodžio dienos
Lig kūčių vakaro, jo paslapčių,
Kai spengianti tyla uždaro vieną,
Tarp sienų keturių
Kenčiu –
Švenčiu.
 
Gruodinis byra tarsi sudūlėjęs,
Sekundės kapsi deimanto lašais,
Fiksuotą laiką jau išpustė vėjai,
Bet „Kvailį“ su manim
Vis tiek
Sužais.