Mažas voriukas vienas sėdėjo,
Musės nekibo – veltui budėjo.
Tinklas lyg rėtis, ūžauja vėjas –
Kiaurai sudraskė šis niekadėjas.
Mažas voriukas ilgai galvojo,
Kaip atitolint bado pavojų,
Sumanė keisti netgi metražą,
Kas dieną tinklą dažo ir dažo.
Gal į tą tinklą ryškiai spalvotą
Atskris muselė dar pakvailioti?
Užplūdo tinklą uodai ir širšės,
Ką čia vilioji? – zvimbė įniršę.
Vargšas voriukas slėpės į kampą.
Ko gi muselės jo neaplanko?
Taigi, lig šiolei voriukas vienas
Glaudžiasi liūdnas prie pilkos sienos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-12-06 10:26:17
… tempiasi blusa abaką
ir sutelkus rūstį sako:
švaistymas lėšų ir laiko – nepasvertas.
Ar taip verta?
Ir vienatvė nematyta…
Tau, voriuk, padėsiu laukti.
Bet pirmiausia bus auditas.
O įvertinę resursus
šaunią pinklę mes sukursim.
Be dažų, be lopų, – toliau blusa moko. –
Kviesime skruzdėdą, bus Senis Kalėda.
Šventės ratas įsisuks – ir visus sutrauks.
Bus ir stalas suneštinis,
Ir daug džiaugsmo bus!