Mažas voriukas vienas sėdėjo,
Musės nekibo – veltui budėjo.

Tinklas lyg rėtis, ūžauja vėjas  –               
Kiaurai sudraskė šis niekadėjas.            
 
Mažas voriukas ilgai galvojo,
Kaip atitolint bado pavojų,

Sumanė keisti netgi metražą,                                           
Kas dieną tinklą dažo ir dažo.  

Gal į tą tinklą ryškiai spalvotą
Atskris muselė dar pakvailioti?

Užplūdo tinklą uodai ir širšės,
Ką čia vilioji? – zvimbė įniršę.                           

Vargšas voriukas slėpės į kampą.                       
Ko gi muselės jo neaplanko?


Taigi, lig šiolei voriukas vienas
Glaudžiasi liūdnas prie pilkos sienos.