Padėk man įkvėpti, kai verkiu,
Kai tyliai šaukiuosi, kad padėtum tu.
Apkabink dar kartą, kol neišėjai,
Leisk man tave prisiminti taip...
Buvo taurių, žvakių ir namų...
Buvom kartu – aš, tu ir būrys kitų.
Neleidom paklysti tarp svetimų žmonių,
Kol vienas krito – laikėm už sparnų.
Kai šie pradėjo plyšti palengva,
Siuvom juos draugystės gija...
Nors patys ir buvom paklydę savy,
Neleidom kitam atsidurti savo kely.
Vienų išgelbėti nesuspėjom,
Geriau sakant – jėgų nebeturėjom.
Todėl dabar, kai pasveikę visi,
Saugom prisiminimus apie tuos,
Kurie toli...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-12-01 21:24:59
Nuoširdžios, gilios eilės.