Padėk man įkvėpti, kai verkiu,
Kai tyliai šaukiuosi, kad padėtum tu.
Apkabink dar kartą, kol neišėjai,
Leisk man tave prisiminti taip...

Buvo taurių, žvakių ir namų...
Buvom kartu – aš, tu ir būrys kitų.
Neleidom paklysti tarp svetimų žmonių,
Kol vienas krito – laikėm už sparnų.

Kai šie pradėjo plyšti palengva,
Siuvom juos draugystės gija...
Nors patys ir buvom paklydę savy,
Neleidom kitam atsidurti savo kely.

Vienų išgelbėti nesuspėjom,
Geriau sakant – jėgų nebeturėjom.
Todėl dabar, kai pasveikę visi,
Saugom prisiminimus apie tuos,

Kurie toli...