Prarastiems ir likusiems

Padėk man įkvėpti, kai verkiu,
Kai tyliai šaukiuosi, kad padėtum tu.
Apkabink dar kartą, kol neišėjai,
Leisk man tave prisiminti taip...

Buvo taurių, žvakių ir namų...
Buvom kartu – aš, tu ir būrys kitų.
Neleidom paklysti tarp svetimų žmonių,
Kol vienas krito – laikėm už sparnų.

Kai šie pradėjo plyšti palengva,
Siuvom juos draugystės gija...
Nors patys ir buvom paklydę savy,
Neleidom kitam atsidurti savo kely.

Vienų išgelbėti nesuspėjom,
Geriau sakant – jėgų nebeturėjom.
Todėl dabar, kai pasveikę visi,
Saugom prisiminimus apie tuos,

Kurie toli...
Neužmirštuolė