Be tavęs mano sieloje tik tuštuma,
išsiskleidusios ilgesio lelijos,
kibios nerimo rankos, dvejonė pilka,
lazda klajonėse nuogai nudilus...
Tu žemė, kur rusena protėvių dvasia,
banguoja Baltijos blausi mėlynė,
tave jaučiu meduj, žolynų kvapuose,
per lūpas nuteki žodžiu – Tėvynė...
Namai tenai, kur laukia žylanti mama,
delnais vagotais tėvą apkabinus...
Pas juos mintim grįžtu, kai sutema juoda
virves iš skausmo nepaliauja pynus.
Tave ragauju rugio duonos riekėje,
kiekvienu kąsniu gyvastis maitinas,
Net būdamas toli, lieku aš tavyje,
o tu many – kaip amžinas laukimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-11-20 22:02:17
Gera, jautri lyrika, bet kiekvienas pasirenka savąjį kelią: artimą ar tolimą...
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-11-20 11:33:09
Labai patiko dvi paskutinės strofos eilutės: net būdamas toli, lieku aš tavyje, o tu many - kaip amžinas laukimas.