Be tavęs mano sieloje tik tuštuma,
išsiskleidusios ilgesio lelijos,
kibios nerimo rankos, dvejonė pilka,
lazda klajonėse nuogai nudilus...     

Tu žemė, kur rusena protėvių dvasia,
banguoja Baltijos blausi mėlynė,
tave jaučiu meduj, žolynų kvapuose,
per lūpas nuteki žodžiu – Tėvynė...

Namai tenai, kur laukia žylanti mama,
delnais vagotais tėvą apkabinus...
Pas juos mintim grįžtu, kai sutema juoda
virves iš skausmo nepaliauja pynus.
 
Tave ragauju rugio duonos riekėje,
kiekvienu kąsniu gyvastis maitinas, 
Net būdamas toli, lieku aš tavyje,
o tu many – kaip amžinas laukimas.