Išsigiedrijo lapkričio dangus.
Ir gyvenimas laikinai prašviesėjo.
Sode, paskutinius obels lapus
Nudraskęs, rimsta rudens vėjas.
Bet ramybė ši neamžina –
Vėl sunkūs debesys užstoja saulę.
Prabudęs vėjas ūbauja sode –
Gedulingą dieną pranašauja.
Ir taip lig vakaro... Nepajauti,
Kada kas baigėsi, kas prasidėjo...
Tarp žemės ir dangaus – lyg šuliny
Tamsu, gilu... Lapkritis atėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...