Išsigiedrijo lapkričio dangus.
Ir gyvenimas laikinai prašviesėjo.
Sode, paskutinius obels lapus
Nudraskęs, rimsta rudens vėjas.

Bet ramybė ši neamžina –
Vėl sunkūs debesys užstoja saulę.
Prabudęs vėjas ūbauja sode –
Gedulingą dieną pranašauja.

Ir taip lig vakaro... Nepajauti,
Kada kas baigėsi, kas prasidėjo...
Tarp žemės ir dangaus – lyg šuliny
Tamsu, gilu... Lapkritis atėjo...